Geriausi 2014-ųjų metų albumai

Pirmąkart susiejau albumus su kalendoriniais mėnesiais. Rašydamas supratau, kad įdomiausi prisiminimai galvoje kabo visada “po ranka”. Tam tikros albumų vietos labai greitai sužadina tuos prisiminimus. Tik sąmoningai pažvelgęs atgal gali pastebėti, kad įvyko skirtingu metu. Bet koks tas metas buvo tuo metu?

Pastaruoju metu jaučiu, kad nesuprantu kažko esminio apie gyvenimą. Atrodo, prisiminimai ir yra gyvenimo džiaugsmas bei prasmė. Visada galvojau, kad sugebu juos pajausti ir įvertinti. Taip atrodė iki tada, kai supratau, jog kasdien prisimenu per mažai magiškų momentų.

Štai mano triggerių sąrašas. Toliau skaityti “Geriausi 2014-ųjų metų albumai”

Vasaros klausiniai

Pasirausęs archyve matau paraleles tarp šios vasaros ir 2009-ųjų metų geriausiųjų – tiek Friendly Fires, tiek Wild Beasts grįžta su antraisiais albumais ir… tai padaro sėkmingai (nors tai gal ir nėra taip netikėta).

Friendly Fires – Pala

Neabejotinas vasaros garso takelis – melodingumas, jausmingumas ir šiek tiek padūsavimų. Sunku išskirti kažką įspūdingo, tačiau visas kartu albumas susiklauso puikiai ir tik po to nejučia susimąstai, iš kur tas “Hawaiian Air” skamba galvoje. Tuomet susirandi fonotekoje ir vėl 45 minutės gerumo sielai.

Nežinau, kaip jūsų vasara, bet maniškė vis tiek tam tikrą laiko tarpą buvo prie kompiuterio ofise biure ir ką daugiau klausyti spiginant saulei pro stoglangį, jei ne “Pala”?.. Prieš du metus, pamenu, FF lygiai taip pat kūrė vasarą, vien dėl to, kad kažkas ore.lt apžvelgė jų koncertą Heineken Open’eryje. Šiemet pats ten buvau, FF ten nebuvo, ir gaila, nes jie labai aukštai mano norimųjų pamatyti sąraše. O skambėti turėtų kaip iTunes festivalyje.

Wild Beasts – Smother

Wild Beasts koncertas Edinburge taip ir liko neaprašytas, nes dar nebuvo gimęs MBŽ, tačiau rašyti, turbūt, ir nebūčiau turėjęs ką. MTV populiarintas “Hooting and Howling” atvedė prie tikrai neblogo albumo, tačiau gyvas pasirodymas buvo visai neįspūdingas tuo atžvilgiu, kad išradingumo ten trūko labai (aranžuotės visai nebuvo pakeistos) – neišradingai sugrotas albumas su pakeista dainų tvarka. Ir nebesitikėjau daugiau iš jų išgirsti. Bet išgirdau.

Nors man labiau patinka įžanginis “Lion’s Share”. Albumas kitoks nei pirmasis, lyriškesnis ir gilesnis. Tai yra puiku ir tai verčia grįžti mintimis prie gyvo pasirodymo – ar gali būti, kad per tuos metus jie bus žymiai patobulėję, turintys dvigubai daugiau dainų ir… sugebantys sukurti įdomų pasirodymą? Tas vokalisto balsas man yra giliai taip įsirėžęs – tai buvo grupė, kurios klausiau vos atvykęs į Edinburgą. Išgirdęs iškart pamatau save, kopiantį į universiteto kalną su neperpučiama-neperlijama striuke, nes kitaip Škotijoje nelabai ir įmanoma. Nors saulės ten daug (net jei kartais tik koncertų salėse).

Bon Iver – Bon Iver

Apie Bon Iver, savo gėdai, žinau nedaug, tačiau pamatęs orgazmines albumo apžvalgas, aišku, jo paklausiau ir taip, tai yra visiškas grožis. Muzikinė pasaka, ne kitaip. Dėl to rodau tik albumo viršelį, atskiros dainos nedrįstu dėti.

Ko klausėtės jūs?