Geriausi 2013-ųjų metų albumai

Praėjusiųjų metų topą ne kartą po publikavimo taisiau, todėl šiemet ėmiausi kitokios taktikos – žymiai griežtesnės atrankos ir jokių skaitinių pozicijų (tačiau prioritetinė tvarka išlieka). Pradedu nuo geriausio, pabaigoje pateiksiu papildomą kąsnį tiems, kam vis negana. Toliau skaityti “Geriausi 2013-ųjų metų albumai“

Hot Chip gyvai Edinburge

Pasiklausius ir apžvelgus naujausiąjį “One Life Stand“ nuo Hot Chip’ų, galima ir jų koncerte apsilankyti. Tai tik antras tikras koncertas būnant Edinburge (prieš tai – Wild Beasts) ir sunku suprasti, kokio lygio pasirodymą mačiau šeštadienį. Tačiau škotai tikrai per daug užsiiminėjo pašalinėmis veiklomis – alumi, merginimais (nors pastarasis, galbūt, sekmadieninės Valentino dienos labiau nulemtas), kalbinimais ir fotografavimais.

Akivaizdu, kad naujieji kūriniai buvo sutikti žymiai santūriau nei šlageriai “Boy from school“ ar “Overt an Over“ – pavienes rankas pakeisdavo jų gausa tik skambant jau gerai pažįstamiems praeitų albumų kūriniams. Tai, turbūt, yra normalu, kai albumas pasirodė mažiau nei prieš mėnesį, tuo labiau be stiprių hitų, nors ir fantastiškai subalansuotas ir pasimėgautinas.

Scena pasitiko skuptūra nuo albumo viršelio ant vienos iš kolonėlių – romėniška ar tai graikiška žmogaus galva. Koncertas prasidėjo taip pat kaip ir albumas – “Thieves in the Night“, “Hand me down your love“. Ir tai kiek nuvylė – dainos skambėjo taip pat kaip ir albume, o norėjosi kažko daugiau. Antram trečdaly buvo išnaudoti visi Hot Chip’ų šlageriai ir mano svajonė išgirsti “Over and Over“ gyvai išsipildė. Pabaigai dar naujojo albumo kūrinių. Bisui – dar trys, kurių vidurinysis – baladė “Slush“ – nuramino ir paleido namo.

Labai keista, kad vos įsijungus šviesoms apsauga žmones iškart stumia lauk ir akimirksiniu pradeda tvarkymąsi. Taip pat baigėsi ir Wild Beasts – mat netrukus turėjo prasidėti kita diskoteka.Nebuvo to saldaus pasimėgavimo jausmo po koncerto, kokybiška pramoga ir jokio nusivylimo. Po mėnesio – Grizzly Bear ir Beach House.

Vakar Edinburge, tam pačiam HMV Picture House kaip kad ir Hot Chip’ai pasirodė, lankėsi Vampire Weekend. Kadangi seniausiai išparduoti, nuteikė pesimistiškai. Bet vis tiek pabandžiau laimę prie durų. Ir buvau nustebintas, kaip lengva gauti bilietą, nors man pačiam dviguba kaina (£40) pasirodė per didelė ir nusprendžiau VW pagauti kuriam nors iš vasaros festivalių. Vis dėlto, labai gaila buvo, kad nesupratęs angliškos greitakalbės pražiopsojau bilietą iš paprasto žmogaus už £15 – perpardavinėtojas prišoko ir akimirksniu nupirko jį. Kaina, žinoma, iškart pavirto į £40.

Užtat pavyko naktinio Edinburgo fotosesija.

Eteryje: Beach House, The Very Best, Buraka Som Sistema

Beach House “Teen Dream“.

Svajos – užsimerki ir pasineri į fantazijas. Trečiasis (man – pirmasis) Beach House albumas pusvalandžiui sužadina užsnūdusią vaizduotę. Po to dar pusvalandžiui. Nepapasakojamas Victoria Legrand balsas, kažkur estetikos padangėmis sklandžiojanti elektronika.

Akustinė versija, tarp uolų paplūdimyje (labiau folk, bet albume vis tiek dream pop)

The Very Best “Warm Heart of Africa“

Vienas įdomesnių (už)praėjusių metų bendradarbiavimų – malavietis Esau Mwamwaya ir belgas prodiuseris Radioclit. Pradėję savo bendravardžiu – The Very Best – mixtape’u, kuriame supiršti tiek legendiniai the Beatles, tiek legendinis Michael Jackson, tiek ir šių laikų ryškieji indie atlikėjai – Vampire Weekend, M.I.A. ir t.t.

Warm Heart of Africa – autorinis judviejų darbas, kuriame jau oficialiai bendradarbiaujama su Ezra iš VW ir M.I.A. Autorinis taip pat reiškia ir daugiau įdėtos Esau širdies, kurią jau ir sunkiau priimti individualią nei kaip dalį bendros indie scenos. Galbūt, dar per mažai perklausyta ir nespėta prisijaukinti, tačiau mixtape’as kabino nuo pat pradžių, nors lugiai taip pat buvo dainuojama nesuprantam Malavio kalba.

Tad nuo jo labiau ir siūlyčiau pradėt. Mixtape’ų tokia specifika, kad jie visada kažkur ten kabo erdvėje. Gal tai dar viena priežastis – menamas įrašo nelegalumas, suteikiantis autentiškumo ir grynumo jausmą – kodėl The Very Best skamba ten įtikinamiau.

Bet kuriuo atveju, Esau spinduliuoja universalią žinią apie Afriką, meilę (jai) ir to negali nepajusti ir neįvertinti. Afrika bunda, tęsinys ir žemiau.

http://pitchfork.com/tv/#/musicvideo/3967-the-very-best-warm-heart-of-africa-owl

Buraka Som Sistema “Fabriclive 49“

Keliamės į Angolą, tiksliau į Portugalijoje įsikūrusius angoliečius, gerokai pavėluotai atrastus tik praėjusių metų pabaigoje. Čia gi visiškai šviežias Fabric serijos mix’as, kurių vieni būna geresni, kiti prastesni, bet svarbiau, kad leidžia susipažinti su tendencijomis ir vėliau jau savarankiškai išsirankioti perliukus.

BSS atstovauja sušiuolaikintam originaliajam Angolos muzikiniam stiliui kuduro, kuriame svarbiausi (netikėtumas!) ritmai.

Kaip ir The Very Best atveju, Buraka žadina domėjimąsi pamirštuoju žemynu, primena ir apie kitokį nei pranešimų apie skurdą spaudoje Afrikos veidą. Fabriclive rinkinys yra labiau apibendrinimas to, kas vyksta kuduro scenoje, atsiranda čia ir universalusis Diplo, tačiau įspūdis toks, kad BSS autorinis Black Diamond yra labiau išgrynintas (ir nieko keisto – juk autorinis) ir labiau smogiantis. O smogiama stipriai – sakyčiau, organiška atgaiva nuo d’n’b.

Juk Contra jau kiek pabodo per pastarąsias pora savaičių, ar ne?

2009-ųjų muzikos apžvalga

Mėgstu topus, norėčiau galėti pats juos sudaryti, bet kad ir kaip mėgčiau skaičius, pasidalinsiu tendencijomis, nes.. man taip atrodo teisingiau.

Atsidaręs iTunes matau įdomių dalykų. Atsidaręs last.fm matau dar įdomesnių dalykų. O laikas bėga ir atmintis blanksta.

Pirmieji į galvą šauna the xx. Guardian rinko juos geriausiais, Pitchfork – trečiaisiais. Man tai grupė / albumas, išspinduliavęs vieną labai aiškią idėją. Ir padaręs tai velniškai gerai. To visiškai užtenka. Daugybę kartų zulinta ant pakartojimo, įsigytas ir originalus įrašas, nes tiesiog gėda būtų neatsidėkoti jiems. Biietų į Edinburgo pasirodymą jau nebėra…

The xx – VCR

http://pitchfork.com/tv/#/musicvideo/3965-the-xx-vcr-young-turks (nes WP dar nemoka paimti video iš PF)

Kiti: Wild Beasts. Tai ne antroji vieta, bet antrieji jie, nes kol kas jų vienintelių koncerte buvau Edinburge (jei pamiršime Jazzu ir Rasa Basa koncertus). Ir albumas geras. Atsimenu, dar vasarą į juos spoksojau per tuo metu dar gyvą lietuviškąjį MTV, o jau, rodos, spalį, lingavau kartu su jais. Vokalistas labai žaviai tūpčioja keliais į ritmą. Reikia pamatyt (http://pitchfork.com/tv/#/episode/2056-wild-beasts/1 – koncertas).

Čia kur vasarą:

Wild Beasts – Hooting and Howling

Tęsiu savo odisėją ir atsitrenkiu į Tiga. Tai klausomiausia praeitų metų daina ir tiek (albumas visai nieko, sakykim).

Tiga – Shoes

Labai noriu paminėti the Drums. Pačioje matų pabaigoje atradau, nors galėjau tą būti padaręs ir rugpjūtį. Lengva muzika apie nelaimingą meilę. Bet dar svarbiau, kad visada šalia vandenynas, kuris tavęs su banglente neišduos. Taip ir laikaisi. Tai ir laiko albumą.

The Drums – Let’s Go Surfing

Yra tokia grupė, kurią jau turėjau minty nuo kokių 2003-ųjų, bet vis per savo nepiratavimo nuostatas ją labai sėkmingai vis apeidavau (net tada, kai valstijose pirkau dėžę kompaktų, kuriuos tiesiog (tuo metu atrodė) privalu turėti. Ta grupė yra Phoenix ir šiemet aš jau neatlaikiau ir atsisiunčiau jų Wolfgang Amadeus Phoenix. Ir, o Dieve, jie ir yra tokie geri, kaip kad visada ir galvojau. Atrodo nieko ypatingo, bet tekstai gilesni nei aukščiau esančių the Drums ir tai žada Phoenix’ams vis sugrįžtantį klausytoją. Jie genialūs. Apdovanojimas už karjeros pasiekimus (gerai, kiek paskubėjau).

Phoenix – 1901

Gyvai Paryžiaus centre – http://www.vimeo.com/7942520

Dar turim labai šiltą, jaukų Junior Boys “Begone Dull Care“. Tamsusis arkliukas, vis dar negaliu atsiklausyti.

Ir tai jau viskas. Liko verti garbingo paminėjimo.

Friendly Fires kažkur pasimetė metų suvestinėse, bet nesu tikras, ar tai tikrai 2009-ųjų albumas. Bent jau man – šios vasaros pradžios garso takelis.

Geriausias šiemet girdėtas mix’as / bootleg’as ar kaip tai pavadinti, kai daug visko suplakama į vieną vietą ir gaunamas (ne visai) legalus grožis. Tai Diplo ir Santogold bendras darbas (?) ar viešųjų ryšių akcija – nesvarbu. Top Ranking yra kažkas labai tarp Dub, Hip Hop ir..

Turėjau ir pažintį su Devendra Banhart. Susipažinti verta. Tik gal nereikėjo pradėti nuo lengvesniojo šiųmetinio “What Will We Be“, nes po jo ankstesnieji (ir alternatyvesnieji) pasirodė ir sunkiau leidžiantys mėgautis.

Janelle Monae – žavaus ir nepriekaištingo balso savininkė, dar vis neturi pilno albumo (tik EP). Gaila, kad nuo pavasario nieko naujo ir nebeišgirdau apie ją.

Pabaigai – beprotiški Buraka Som Sistema ritmai.

Šiomis dienomis labiausiai klausau Vampire Weekend – apie juos tikraaaai rašysiu kitų metų “tope“.