Pirmasis kartas – skippinimas – naujokų sėkmė

Prieš pora metų Lietuvos ryte susipažinau su freeganismu Didžiojoje Britanijoje ir jau tuomet pagalvojau, kaip jėgiška turėtų būti taip gyventi – naktimis nemokamai susirenki maisto iš konteinerių, dažnai tokio, kurio ir ne(į)pirktum. O pats maistas dar visiškai geras, prieš kelias valandas buvęs lentynose ir tokių kaip aš svarstytas: pirkti ar nepirkti. Gyvenant Lietuvoje net ir nekilo mintis, kad tai būtų įmanoma – greičiausiai dėl stereotipų ir perteklinio gyvenimo, nors įdomu kaip yra iš tikrųjų.

Šiuo metu gyvenu Edinburge ir dabar jau keista, kad freeganismas mane susirado čia tik po gero pusmečio. Pasirodo, tuo užsiiminėja ir studentai lietuviai. Ir per tuos pora metų ne kas tepasikeitė prekybos centrų šiukšlių politikoje – galbūt, daugiau konteinerių užrakinama. Tačiau gėrybių juose neatrodo, kad būtų sumažėję.

Apsukę nemažą ratą aplink rajoną įsitikinome ankstesniais patarimais vengti didžiųjų prekybos centrų, nes šie turi aukštas tvoras, o dar blogiau, kad ir maisto presavimo mašinas. Todėl nesėkmingai pabandę kelis mega Tesco sukome link galutinio mažesniojo Sainsbury’s Local. Pakeliui radome ir mažą Iceland, tačiau jų konteineris užrakintas narve. Visgi nuojauta neapgavo dėl Sainsbury’s – vienintelis konteineris, užtat koks! Dėžėse, kurios švarut švarutėlės, sukrauti kalnai trikampių sumuštinių, pieno, baklažanų, duonos, bandelių… Čiupom visą dėžę tų sumuštinių, į maišus dar prisikrovėm tiek, kiek galėjom panešti ir leidomės namo.

Pirmosios nakties laimikis

Apytiksliai paskaičiavę, vien sumuštinių parsinešėm už daugiau nei šimtą svarų (apie 400Lt). Visas parsineštas laimikis lentynose tikrai kainuoja daugiau nei du šimtus svarų. O mes viską gavome nemokamai. Dar bent antra tiek palikome konteineryje.

Skippindami nesutikome kitų freeganų, bet pasakojo, kad kartu iškraustę konteinerį nepažįstamieji pasidalina maistą ir išsiskirsto.  Tikiesi, kad galbūt yra kažkoks pasiskirstymas tarp atskirų grupių (gal ir iš tikrųjų yra?) ir nevalia brautis į svetimas valdas, tačiau įtikinamesnė versija ta, kad freeganas freeganui yra draugas, nes kovoja ne vienas prieš kitą dėl desperatiško noro išgyventi neturint pinigų, o dėl to, kad kovojama prieš sistemą – švaistūnišką prekybos centrų požiūrį į dar tinkamą vartoti, bet standartų nebeatitinkantį maistą, taip pat jokių kontrolės priemonių iš vyriausybės pusės nebuvimą.

Kitą dieną universitete valgydami atsineštus sumuštinius vis dar negalėjome patikėti, kokia supuvusi dabartinė sistema. Efektyvumas suvokiamas ne kaip kuo mažesnis išteklių naudojimas, bet kaip pelno maksimizavimas. Net jei tai reiškia mažesnį parduodamų produktų ir didesnį šiukšlių kiekį bei viską atperkantį Jo Didenybę Antkainį.

Laukdamas šionaktinio skippinimo svarstau, kiek ilgai ištempsiu nepirkęs maisto. Kol kas į pabaigą eina trečioji diena.