Edinburgo maištavimai: skippinimas, free-shop’as, car boot sale

Pradėdamas ketvirtąją maitinimosi išmetamu (neromantiškai – konteinerių) maistu savaitę, mintimis grįžau į praeitą sekmadienį, kuomet patekau į tokias vietas, apie kurias sužinai ilgiau pagyvenęs mieste. Vakarykštis grobis iš Sainsbury’s konteinerių buvo labiau vidutiniškas, galiu nebent pasidžiaugti, kad vis prisijungia prie mūsų pažįstamų ir draugų, kurie lygiai taip pat užsinori pabandyti. Kaip patyręs skippintojas jau nebejaučiu to malonaus virpulio, kuris apimdavo pirmaisiais kartais. Dabar tai jau taip pat įprasta kaip eiti į prekybos centrą. Ir kaip keista jame, užsukus vyno – visai nebegundo akcijos atrakcijos – juk žinai, kad naktį viską gausi nemokamai.

Praeitą sekmadienį žengtelėjau dar kiek toliau ir buvau nuvestas į Forest cafe – tai lyg dar labiau išplėtoti Vilniaus Balti Drambliai – vegetariška / veganiška kavinė, su dažnais koncertais, tačiau tai, ko nerasi Vilniuje, yra vadinamasis free-shop’as – parduotuvė, kurioje viskas nemokamai (ar tai vis dar parduotuvė?). Žemiškai kalbant, ateini ir pasiimi tai, kas tau patinka. Rūbai ir knygos dominuoja, bet mum pavyko rasti ir visiškai gerą arbatinuką ir vis dar veikiantį žvejojimo žaidimą (vibruojanti meškerė be koto, ekrane rodanti tavo valą ir žuvis). Dar Foreste galima rasti daugybę įvairiausių skelbimų (kaip buriamos Kubos socialistų palaikymo ir antifašizmo grupės, ieškomi bosistai ir, žinoma, kambariokai), knygų keityklą ir linkusių bendrauti žmonių.

Virtuvė - kaip namie, lėkštė ant lėkštės

Užvakar gastroliuodami per miestą netikėtai atsidūrėme svetimame  gimtadienyje tos pačios The Forest Cafe salėje. Pasirodo, The Forest – ne vien kavinė, o labiau visas pastatas su atskiromis (atskirų funkcijų) patalpomis. Interjeras, aišku, labai išradingas ir įkvepiantis. Užsinorėjau ten surengti vakarėlį – tik £100, veiksmas vyktų buvusioje koplytėlėje (?).

Staliukas Foreste

Grįžtant į priešsavaitinį sekmadienį, prieš Forestą dar užsukome į minus ketvirtą aukštą – nejuokauju. Požeminėje stovėjimo aikštelėje susirenka daugybė įvairiausio plauko žmonių, kurie tiesiai iš mašinų bagažinių pardavinėja jau nebereikalingą jiems (kažkam kitam – gal vis dar reikalingą) savo spintų / sandėliukų / garažų turinį. Vadinasi car boot sale, lietuviškai – turgus. Neturėdamas jokių konkrečių norų tiesiog sukiojausi ir beveik nusipirkau receptų knygą, bet draugai sugebėjo išsiknisti ir paltuką už 4 svarus, mikserį už svarą ir dar kažką, ko jau nebepamenu. Tokios vietos man visada sukelia pasigėrėjimą. Ne daiktais (kurių paskirtį kartais ir sunku suprasti), bet pačia idėja.

Kimba

The Forest Cafe veikia visuomeninias pagrindais, nesiekia pelno. Car boot sale – džiaugiesi gavęs bent kažką už daiktus, kuriuos ketinai išmesti. Free-shop’as – tiesiog perduodi kitiems. Nuostabios antrinės rinkos. Radus skvotą Edinburge galima gyventi nemokamai.

Devintoji diena neperkant maisto

“Techniškai, tai prekybos centrų nuosavybė, tačiau dar negirdėjau, kad kas nors būtų nubaustas – parduotuvės nesuinteresuotos atkreipti dėmesį į išmetamo maisto problemos mastą”. Guardian rodo istoriją žmogaus, daugiau nei metus nenaudojančio pinigų. Dokumentuojamas ir skippinimas.

Atrodo, jau mėnuo praėjo, kaip mes skippinam po prekybos centrų užkulisius. Iš tikrųjų, dar tik kiek daugiau nei savaitė. Nulis svarų maistui per tą laiką. Ir dar niekada tiek daug nevalgiau jūros gėrybių, įmantrių sūrių ir.. trikampių sumuštinių.

Praeitą naktį sumušėm visus ankstesnius laimikius. Labai sumušėm. Įsivaizduokit – atidarot konteinerį, o jis visas užpildytas šaldytais pyragais, daržovėmis ledais. Atsidarai kitą konteinerį – suši, indiškas maistas. Ir, žinoma, sumuštiniai. Tiesiogine to žodžio prasme, nebepanešėm maišų. Išgelbėjo (ir netikėk Dievu / likimu tokiais momentais) atsitiktinai ant šaligatvio numestas vežimėlis.

...ir kišo karaliai povo plunksnas į gerkles, kad galėtų nesustodami valgyti toliau

Vakarykštė naktis buvo ir baisiausioji iš visų. Konteinerius pradėjo rakinti (nežinom, kiek dėl to kalti mes patys), teritorija ryškiai apšviesta, o kai stūmėm vežimėlį per savo gyvenamąjį rajoną vidury nakties galutinai pasijautėm atkreipiantys per daug dėmesio į save. Ypač, kai einant šalia didesnų gatvių nuolat patruliuoja policija (gerai, kad šįkart jie mūsų nenusprendė patikrinti – būtų buvę labai sunku paaiškint, ką darom su Tesco vežimėliu už 20 minučių kelio pėsčiomis nuo paties Tesco).

Godumas šįkart įveikė mus. Parsinešėm per daug. Įdomu, kaip seksis gyventi, kai pasibaigs šitas mūsų aruodas. Bijau, kad nebūtų sunku vėl valgyti tiesiog ryžius su daržovėmis vietoj suši ar laukinių ryžių su marokietiška vištiena.