LCD Soundsystem ir YACHT gyvai Glazge

Nuklydę į šoną dėl neįvertinto žemėlapio mastelio sutikom anglę iš Kent’o: ar žinot, kur Barrowland? Ne, nežinom, bet taip pat einam į LCD Soundsystem. Sujungę savo galias į vieną netrukus išvingiavom prie jau tos arenos, anglė apžaidė perpardavinėtoją ir gavo bilietą į antrąjį iš eilės koncertą, mat vakarykštis jai palikęs tokį įspūdį, jog ji nusprendė sugrįžti. Patikino mus, kad tikrai tikrai bus nuostabu.

LCD Soundsystem @ "Barrowland" (The Shaun Woods @ Flickr)

Spindinti iš išorės, arena iš tikrųjų yra gan senovinė, medinėmis grindimis, skliautinėmis lubomis ir ne itin pralaidžiu įėjimu. Bet taip, tai puikus jaukumo garantas. Anglė tęsia savo pasakojimą – palubėj kabo didžiausias pasaulyje disco rutulys, geriausia garso kokybė Glazge (o gal ir Britanijoj – nebepamenu) ir, svarbiausia, mėgstamiausia LCD pasirodymų vieta. Visa šita gigantomanija yra toookia amerikietiška, labai miela. Puikiai prisidėjo prie bendro entuziazmo, net jei ir nebuvo tiesa.

Šviesos prigęsta, scenoje daug kostiumuotų vyrukų ir viliokliška mergina – pirmieji apšildantieji, pasirodo, ir paskutinieji, nes tikrieji pirmieji kažkur nutirpo iš žadėtos programos. Tačiau tai reiškia tik viena – scenoje duetas YACHT. Praeitą vasarą visai daug klausytas “See Mystery Lights“ neleido abejoti, ar verta ateiti į areną laiku. Ir reikalas tas, kad gyvai YACHT skamba geriau nei albume, puikiai įnešdami energijos savo aštresnėmis aranžuotėmis ir pačia dainavimo maniera. Sugrojo ir naujausiąjį “Waste of Time“, kurį girdėjau pirmąkart (galima rasti jų MySpace) ir kuris taip pat gyvai skambėjo žymiai energingiau. Kažkodėl tas jų pašėliškumas ne visiškai persiduoda į įrašus.

Kaip ir pridera apšildantiesiems, greitai susisukę užleido sceną techniniam personalui, o šie ją – LCD Soundsystem. Galėčiau papasakoti daug istorijų, kodėl būtent LCD užima tokią svarbią vietą mano muzikiniame pasaulyje – trumpai, “Sound of Silver“ dar ir dabar neatsiklausytas, DFA – mano mėgstamiausias ir garantuočiausias leiblas ir t.t. Taip taip, ir vėl amerikietiško tipo liaupsės, bet gal amerikietiškos tik dėl to, kad… nuoširdžios?

Atidarė su “Us v Them“, toliau – “Drunk Girls“ (viršuje) ir puikioji “Time to Get Away“ (apačioje). Turiu išpažinti, kad ir kokiu LCD fanu save laikyčiau, su jų pirmuoju self-titled albumu nesu susipažinęs ir dėl to, manau, atkirtau save nuo dalies malonumo, nes pasirodė daugokai nežinomų dainų. Aišku, lengva atpažinti visas iš “Sound of Silver“ (pvz., “Get Innocuous!“) ar naujausiojo “This is Happening“, bet panašu, kad buvo ir pačių pirmųjų (pagal isterišką minios priėmimą), ir b-pusių (pagal ramų minios priėmimą).

Labiausiai pastebima buvo tai, kokie rokavi LCD yra gyvų pasirodymų metu. Tikėjausi labiau elektroninio pasirodymo, praturtinto būgnais, o davė vietomis tikrai aštrų ir sunkų pasirodymą, išaukusį netgi poginimo bangą. Bet, aišku, svarbiausia man – ritmika. Kad ir ką begrotų LCD, visur jaučiamas aiškus (bet ir subtilus) aštuoniasdešimtųjų dance ritmas. Ir vien jo užtenka visą koncertą negalėti nustoti linguoti ir tampytis.

Bisas atėjo gan anksti, bet tik todėl, kad pats buvo neproporcingai ilgas. “Someone Great“, nežinoma daina ir… toji pačioji nuostabiausioji “New York, I Love You But You’re Bringing Me Down“. Taip, ji amžinai išliks daina, mažamiegėmis dienomis Amerikoje vertusia svajoti apie grįžimą į Niujorką vasaros pabaigoje. Pats tikriausias himnas! Akivaizdu, kad kitas himnas niujorkiečiams padarė ne ką menkesnį įspūdį – įterpta Alicia Keys partija ir kaip ir laikas koncerto pabaigai. Bet panašu, kad LCD tikrai mėgsta groti Glazge, nes dar sugrojama “All My Friends“, kas laužo tradicinį užbaigiamumą “New York…“.

Lipnūs ir šlapi grūdamės laiptais žemyn niūnuodami “Were gonna walk down to Electric Avenue“, turnė marškinėliai kolekcijos pradžiai ir bėgimas į paskutinį Edinburgo autobusą, nes “All My Friends“ tikrai nebuvo planuota. Marškinėlių atžvilgiu autobusas tuo metu buvo, turbūt, pats neoriginaliausias visame regione – baltieji turo marškinėliai dominavo.

Nereikia tikėtis, kad LCD Soundsystem tik man vienam specialiai ypatingi.

Hot Chip gyvai Edinburge

Pasiklausius ir apžvelgus naujausiąjį “One Life Stand“ nuo Hot Chip’ų, galima ir jų koncerte apsilankyti. Tai tik antras tikras koncertas būnant Edinburge (prieš tai – Wild Beasts) ir sunku suprasti, kokio lygio pasirodymą mačiau šeštadienį. Tačiau škotai tikrai per daug užsiiminėjo pašalinėmis veiklomis – alumi, merginimais (nors pastarasis, galbūt, sekmadieninės Valentino dienos labiau nulemtas), kalbinimais ir fotografavimais.

Akivaizdu, kad naujieji kūriniai buvo sutikti žymiai santūriau nei šlageriai “Boy from school“ ar “Overt an Over“ – pavienes rankas pakeisdavo jų gausa tik skambant jau gerai pažįstamiems praeitų albumų kūriniams. Tai, turbūt, yra normalu, kai albumas pasirodė mažiau nei prieš mėnesį, tuo labiau be stiprių hitų, nors ir fantastiškai subalansuotas ir pasimėgautinas.

Scena pasitiko skuptūra nuo albumo viršelio ant vienos iš kolonėlių – romėniška ar tai graikiška žmogaus galva. Koncertas prasidėjo taip pat kaip ir albumas – “Thieves in the Night“, “Hand me down your love“. Ir tai kiek nuvylė – dainos skambėjo taip pat kaip ir albume, o norėjosi kažko daugiau. Antram trečdaly buvo išnaudoti visi Hot Chip’ų šlageriai ir mano svajonė išgirsti “Over and Over“ gyvai išsipildė. Pabaigai dar naujojo albumo kūrinių. Bisui – dar trys, kurių vidurinysis – baladė “Slush“ – nuramino ir paleido namo.

Labai keista, kad vos įsijungus šviesoms apsauga žmones iškart stumia lauk ir akimirksiniu pradeda tvarkymąsi. Taip pat baigėsi ir Wild Beasts – mat netrukus turėjo prasidėti kita diskoteka.Nebuvo to saldaus pasimėgavimo jausmo po koncerto, kokybiška pramoga ir jokio nusivylimo. Po mėnesio – Grizzly Bear ir Beach House.

Vakar Edinburge, tam pačiam HMV Picture House kaip kad ir Hot Chip’ai pasirodė, lankėsi Vampire Weekend. Kadangi seniausiai išparduoti, nuteikė pesimistiškai. Bet vis tiek pabandžiau laimę prie durų. Ir buvau nustebintas, kaip lengva gauti bilietą, nors man pačiam dviguba kaina (£40) pasirodė per didelė ir nusprendžiau VW pagauti kuriam nors iš vasaros festivalių. Vis dėlto, labai gaila buvo, kad nesupratęs angliškos greitakalbės pražiopsojau bilietą iš paprasto žmogaus už £15 – perpardavinėtojas prišoko ir akimirksniu nupirko jį. Kaina, žinoma, iškart pavirto į £40.

Užtat pavyko naktinio Edinburgo fotosesija.