Grizzly Bear ir Beach House gyvai Edinburge

Miniatiūriniam tarpely tarp disertacijos pastraipų ištrūkom į ilgai lauktą kovo mėnesio koncertą – Grizzly Bear ir Beach House (pastarieji apšildė pirmuosius). Viskas vyko The Queen’s Hall – iš karto į akis krito kiek nušiūrus ir apleista aplinka, bet nepastebėti jaukumo buvo neįmanoma. Mažytė scena, prie pat žiūrovų.

Pirmieji į pūkuotukais dekoruotą sceną išėjo Beach House. Duetas plius būgnininkas atliko daugumą naujojo albumo dainų, bet, kaip ir lemta apšildančiai grupei, pernelyg nepersistengė. Užtat Victorijos balsas gyvai dar nuostabesnis! Vis padėkodami publikai, kuri vangokai priėmė, perbėgo 50 minučių setą ir vis primindami, kad jau tuoj tuoj Grizzly Bear, greitai užleido sceną techniniam personalui, kur lemputės stiklainiuose pakeitė pūkuotukus.

Kaip atrodė Beach House galima pabandyti įsivaizduoti žiūrint čia: http://pitchfork.com/tv/#/episode/2111-beach-house

Ir, kiek vėluodami, į sceną įžengė Grizzly Bear. Čia, turbūt, būtų tinkamiausias momentas pažymėti, kad Beach House vis dėlto man žymiai labiau patiko prieš koncertą. Grizzlių laukiau dėl liaupsinančių atsiliepimų apie jų gyvus pasirodymus, tačiau albumų kovoje nesunkiai laimi BH.

Vos tik įžengus GB galima pajusti kiek didesnis šios grupės svoris. Ne pirmą kartą jau tą pastebiu, kad nors ir apšildanti grupė labai patinka, prasidėjus pagrindinei daliai negali nepastebėti pokyčių scenos laikysenoje. Ir užvirė jie tokį gerą pasirodymą, kad kažin ar ką geresnio esu matęs (o matęs esu nedaug). Visa salė tarsi atgijo ir taip aistringai palaikė Grizzlius, kad šie nenustojo šypsotis, juokauti ir dėkoti viso koncerto metu. Tokią gerą garso kokybę seniai jau bebuvau radęs pasirodymo metu.

Žinoma, daugiau kūrinių skambėjo iš paskutiniojo jų Veckatimest, tačiau buvo labai malonu išgirsti ir senesniųjų dainų – tai priminė, kad kažkada aktyviai klausiausi Yellow House – kaip galėjau pamiršti šį ankstesnį susidūrimą su Grizzly lieka neaišku. Skambėjo net Colorado, kurį pirmąkart išgirdau pirmajam kurse per Manfredo sekmadieninę laidą, kurios, jau, turbūt, net nebėra. Net pačios trankiausios pasirodymo vietos skambėjo taip harmoningai, kad vertė mėgautis viskuo viskuo, ką tik jie siūlė. Bisui – acapella Two Weeks (atrodo). Ir viskas. Įelektrinti patraukėm į giedrai žvaigždėtą Edinburgo naktį.

Perduodu tolyn liaupses Grizzly Bear gyviems pasirodymams. Ir šiandien mintimis aš vis dar ten.

Kaip atrodė Grizzly Bear galima pabandyti įsivaizduoti žiūrint čia: http://pitchfork.com/tv/#/episode/2043-grizzly-bear

Hot Chip gyvai Edinburge

Pasiklausius ir apžvelgus naujausiąjį “One Life Stand” nuo Hot Chip’ų, galima ir jų koncerte apsilankyti. Tai tik antras tikras koncertas būnant Edinburge (prieš tai – Wild Beasts) ir sunku suprasti, kokio lygio pasirodymą mačiau šeštadienį. Tačiau škotai tikrai per daug užsiiminėjo pašalinėmis veiklomis – alumi, merginimais (nors pastarasis, galbūt, sekmadieninės Valentino dienos labiau nulemtas), kalbinimais ir fotografavimais.

Akivaizdu, kad naujieji kūriniai buvo sutikti žymiai santūriau nei šlageriai “Boy from school” ar “Overt an Over” – pavienes rankas pakeisdavo jų gausa tik skambant jau gerai pažįstamiems praeitų albumų kūriniams. Tai, turbūt, yra normalu, kai albumas pasirodė mažiau nei prieš mėnesį, tuo labiau be stiprių hitų, nors ir fantastiškai subalansuotas ir pasimėgautinas.

Scena pasitiko skuptūra nuo albumo viršelio ant vienos iš kolonėlių – romėniška ar tai graikiška žmogaus galva. Koncertas prasidėjo taip pat kaip ir albumas – “Thieves in the Night”, “Hand me down your love”. Ir tai kiek nuvylė – dainos skambėjo taip pat kaip ir albume, o norėjosi kažko daugiau. Antram trečdaly buvo išnaudoti visi Hot Chip’ų šlageriai ir mano svajonė išgirsti “Over and Over” gyvai išsipildė. Pabaigai dar naujojo albumo kūrinių. Bisui – dar trys, kurių vidurinysis – baladė “Slush” – nuramino ir paleido namo.

Labai keista, kad vos įsijungus šviesoms apsauga žmones iškart stumia lauk ir akimirksiniu pradeda tvarkymąsi. Taip pat baigėsi ir Wild Beasts – mat netrukus turėjo prasidėti kita diskoteka.Nebuvo to saldaus pasimėgavimo jausmo po koncerto, kokybiška pramoga ir jokio nusivylimo. Po mėnesio – Grizzly Bear ir Beach House.

Vakar Edinburge, tam pačiam HMV Picture House kaip kad ir Hot Chip’ai pasirodė, lankėsi Vampire Weekend. Kadangi seniausiai išparduoti, nuteikė pesimistiškai. Bet vis tiek pabandžiau laimę prie durų. Ir buvau nustebintas, kaip lengva gauti bilietą, nors man pačiam dviguba kaina (£40) pasirodė per didelė ir nusprendžiau VW pagauti kuriam nors iš vasaros festivalių. Vis dėlto, labai gaila buvo, kad nesupratęs angliškos greitakalbės pražiopsojau bilietą iš paprasto žmogaus už £15 – perpardavinėtojas prišoko ir akimirksniu nupirko jį. Kaina, žinoma, iškart pavirto į £40.

Užtat pavyko naktinio Edinburgo fotosesija.

Edinburgo maištavimai: skippinimas, free-shop’as, car boot sale

Pradėdamas ketvirtąją maitinimosi išmetamu (neromantiškai – konteinerių) maistu savaitę, mintimis grįžau į praeitą sekmadienį, kuomet patekau į tokias vietas, apie kurias sužinai ilgiau pagyvenęs mieste. Vakarykštis grobis iš Sainsbury’s konteinerių buvo labiau vidutiniškas, galiu nebent pasidžiaugti, kad vis prisijungia prie mūsų pažįstamų ir draugų, kurie lygiai taip pat užsinori pabandyti. Kaip patyręs skippintojas jau nebejaučiu to malonaus virpulio, kuris apimdavo pirmaisiais kartais. Dabar tai jau taip pat įprasta kaip eiti į prekybos centrą. Ir kaip keista jame, užsukus vyno – visai nebegundo akcijos atrakcijos – juk žinai, kad naktį viską gausi nemokamai.

Praeitą sekmadienį žengtelėjau dar kiek toliau ir buvau nuvestas į Forest cafe – tai lyg dar labiau išplėtoti Vilniaus Balti Drambliai – vegetariška / veganiška kavinė, su dažnais koncertais, tačiau tai, ko nerasi Vilniuje, yra vadinamasis free-shop’as – parduotuvė, kurioje viskas nemokamai (ar tai vis dar parduotuvė?). Žemiškai kalbant, ateini ir pasiimi tai, kas tau patinka. Rūbai ir knygos dominuoja, bet mum pavyko rasti ir visiškai gerą arbatinuką ir vis dar veikiantį žvejojimo žaidimą (vibruojanti meškerė be koto, ekrane rodanti tavo valą ir žuvis). Dar Foreste galima rasti daugybę įvairiausių skelbimų (kaip buriamos Kubos socialistų palaikymo ir antifašizmo grupės, ieškomi bosistai ir, žinoma, kambariokai), knygų keityklą ir linkusių bendrauti žmonių.

Virtuvė - kaip namie, lėkštė ant lėkštės

Užvakar gastroliuodami per miestą netikėtai atsidūrėme svetimame  gimtadienyje tos pačios The Forest Cafe salėje. Pasirodo, The Forest – ne vien kavinė, o labiau visas pastatas su atskiromis (atskirų funkcijų) patalpomis. Interjeras, aišku, labai išradingas ir įkvepiantis. Užsinorėjau ten surengti vakarėlį – tik £100, veiksmas vyktų buvusioje koplytėlėje (?).

Staliukas Foreste

Grįžtant į priešsavaitinį sekmadienį, prieš Forestą dar užsukome į minus ketvirtą aukštą – nejuokauju. Požeminėje stovėjimo aikštelėje susirenka daugybė įvairiausio plauko žmonių, kurie tiesiai iš mašinų bagažinių pardavinėja jau nebereikalingą jiems (kažkam kitam – gal vis dar reikalingą) savo spintų / sandėliukų / garažų turinį. Vadinasi car boot sale, lietuviškai – turgus. Neturėdamas jokių konkrečių norų tiesiog sukiojausi ir beveik nusipirkau receptų knygą, bet draugai sugebėjo išsiknisti ir paltuką už 4 svarus, mikserį už svarą ir dar kažką, ko jau nebepamenu. Tokios vietos man visada sukelia pasigėrėjimą. Ne daiktais (kurių paskirtį kartais ir sunku suprasti), bet pačia idėja.

Kimba

The Forest Cafe veikia visuomeninias pagrindais, nesiekia pelno. Car boot sale – džiaugiesi gavęs bent kažką už daiktus, kuriuos ketinai išmesti. Free-shop’as – tiesiog perduodi kitiems. Nuostabios antrinės rinkos. Radus skvotą Edinburge galima gyventi nemokamai.

Antroji skippinimo naktis – nuotykiai įsibėgėja

Keturias valandas miegojęs ir Soulwax’ais prieš snaudulį kovojantis trumpai papasakosiu šios nakties nuotykius.

Susitikome su kitu lietuviu freeganu, kuris jau senas patyręs vilkas. Parodė mums savo vietas, kurios būtent tąnakt nebuvo labai sėkmingos. Dar naktį anksčiau nesėkmingai prabudėjome prie Sainsbury’s – taip ir nesulaukėme jo uždarymo. Vakar nusprendėme darkart pabandyti ir įsitikinti, ar tik sekmadieniais verta tikėtis laimikio. Pasirodo, galima ir paprastą dieną.

Prieš tai Tesco ir Starbuck’s konteinerius iškraustę turėjome du pilnus maišelius. Bet nieko ypatingo, daug saldumynų, o mums juk reikia maisto, kurį galėtume visą dieną valgyti. Todėl Sainsbury’s buvo kaip išganymas – keturi pilni maišai, plyštančios jų rankenos ir… policijos dėmesys.

Prasilenkiant su jų automobiliu taip ir pasijuokiau: tik policijos ir tetrūko. O jie nieko nelaukdami apsisuko ir sustojo prie mūsų. Neįsivaizduoju kodėl, bet mūsų akivaizdų sutrikimą jie palaikė nemokėjimu kalbėti angliškai (ar dar kažkuom kitu, bet nekenksmingu visuomenei) bei patys pradėjo siūlyti mums mūsų istoriją, t.y. kad mes einame apsipirkę namo. Ir mes, žinoma, tik linkčiojom galva. Tuo metu jau galvojau, kaip reikės paaiškinti kuo nekalčiau, kad nevagėm mes to maisto, bet jie patys padarė visą darba už mus.

Gaila, kad šįkart maistas nebuvo gražiai sudėtas dėžėse, o šiukšlių maišuose – grįžę turėjome viską plauti, kas mažina freeganismo ekologiškumą. Visgi, viliuosi, kad kaštai mažesni už naudą.

Penkios dienos neperkant maisto. Ir tikrai bus daugiau.