Grizzly Bear ir Beach House gyvai Edinburge

Miniatiūriniam tarpely tarp disertacijos pastraipų ištrūkom į ilgai lauktą kovo mėnesio koncertą – Grizzly Bear ir Beach House (pastarieji apšildė pirmuosius). Viskas vyko The Queen’s Hall – iš karto į akis krito kiek nušiūrus ir apleista aplinka, bet nepastebėti jaukumo buvo neįmanoma. Mažytė scena, prie pat žiūrovų.

Pirmieji į pūkuotukais dekoruotą sceną išėjo Beach House. Duetas plius būgnininkas atliko daugumą naujojo albumo dainų, bet, kaip ir lemta apšildančiai grupei, pernelyg nepersistengė. Užtat Victorijos balsas gyvai dar nuostabesnis! Vis padėkodami publikai, kuri vangokai priėmė, perbėgo 50 minučių setą ir vis primindami, kad jau tuoj tuoj Grizzly Bear, greitai užleido sceną techniniam personalui, kur lemputės stiklainiuose pakeitė pūkuotukus.

Kaip atrodė Beach House galima pabandyti įsivaizduoti žiūrint čia: http://pitchfork.com/tv/#/episode/2111-beach-house

Ir, kiek vėluodami, į sceną įžengė Grizzly Bear. Čia, turbūt, būtų tinkamiausias momentas pažymėti, kad Beach House vis dėlto man žymiai labiau patiko prieš koncertą. Grizzlių laukiau dėl liaupsinančių atsiliepimų apie jų gyvus pasirodymus, tačiau albumų kovoje nesunkiai laimi BH.

Vos tik įžengus GB galima pajusti kiek didesnis šios grupės svoris. Ne pirmą kartą jau tą pastebiu, kad nors ir apšildanti grupė labai patinka, prasidėjus pagrindinei daliai negali nepastebėti pokyčių scenos laikysenoje. Ir užvirė jie tokį gerą pasirodymą, kad kažin ar ką geresnio esu matęs (o matęs esu nedaug). Visa salė tarsi atgijo ir taip aistringai palaikė Grizzlius, kad šie nenustojo šypsotis, juokauti ir dėkoti viso koncerto metu. Tokią gerą garso kokybę seniai jau bebuvau radęs pasirodymo metu.

Žinoma, daugiau kūrinių skambėjo iš paskutiniojo jų Veckatimest, tačiau buvo labai malonu išgirsti ir senesniųjų dainų – tai priminė, kad kažkada aktyviai klausiausi Yellow House – kaip galėjau pamiršti šį ankstesnį susidūrimą su Grizzly lieka neaišku. Skambėjo net Colorado, kurį pirmąkart išgirdau pirmajam kurse per Manfredo sekmadieninę laidą, kurios, jau, turbūt, net nebėra. Net pačios trankiausios pasirodymo vietos skambėjo taip harmoningai, kad vertė mėgautis viskuo viskuo, ką tik jie siūlė. Bisui – acapella Two Weeks (atrodo). Ir viskas. Įelektrinti patraukėm į giedrai žvaigždėtą Edinburgo naktį.

Perduodu tolyn liaupses Grizzly Bear gyviems pasirodymams. Ir šiandien mintimis aš vis dar ten.

Kaip atrodė Grizzly Bear galima pabandyti įsivaizduoti žiūrint čia: http://pitchfork.com/tv/#/episode/2043-grizzly-bear

Eteryje: Beach House, The Very Best, Buraka Som Sistema

Beach House “Teen Dream”.

Svajos – užsimerki ir pasineri į fantazijas. Trečiasis (man – pirmasis) Beach House albumas pusvalandžiui sužadina užsnūdusią vaizduotę. Po to dar pusvalandžiui. Nepapasakojamas Victoria Legrand balsas, kažkur estetikos padangėmis sklandžiojanti elektronika.

Akustinė versija, tarp uolų paplūdimyje (labiau folk, bet albume vis tiek dream pop)

The Very Best “Warm Heart of Africa”

Vienas įdomesnių (už)praėjusių metų bendradarbiavimų – malavietis Esau Mwamwaya ir belgas prodiuseris Radioclit. Pradėję savo bendravardžiu – The Very Best – mixtape’u, kuriame supiršti tiek legendiniai the Beatles, tiek legendinis Michael Jackson, tiek ir šių laikų ryškieji indie atlikėjai – Vampire Weekend, M.I.A. ir t.t.

Warm Heart of Africa – autorinis judviejų darbas, kuriame jau oficialiai bendradarbiaujama su Ezra iš VW ir M.I.A. Autorinis taip pat reiškia ir daugiau įdėtos Esau širdies, kurią jau ir sunkiau priimti individualią nei kaip dalį bendros indie scenos. Galbūt, dar per mažai perklausyta ir nespėta prisijaukinti, tačiau mixtape’as kabino nuo pat pradžių, nors lugiai taip pat buvo dainuojama nesuprantam Malavio kalba.

Tad nuo jo labiau ir siūlyčiau pradėt. Mixtape’ų tokia specifika, kad jie visada kažkur ten kabo erdvėje. Gal tai dar viena priežastis – menamas įrašo nelegalumas, suteikiantis autentiškumo ir grynumo jausmą – kodėl The Very Best skamba ten įtikinamiau.

Bet kuriuo atveju, Esau spinduliuoja universalią žinią apie Afriką, meilę (jai) ir to negali nepajusti ir neįvertinti. Afrika bunda, tęsinys ir žemiau.

http://pitchfork.com/tv/#/musicvideo/3967-the-very-best-warm-heart-of-africa-owl

Buraka Som Sistema “Fabriclive 49”

Keliamės į Angolą, tiksliau į Portugalijoje įsikūrusius angoliečius, gerokai pavėluotai atrastus tik praėjusių metų pabaigoje. Čia gi visiškai šviežias Fabric serijos mix’as, kurių vieni būna geresni, kiti prastesni, bet svarbiau, kad leidžia susipažinti su tendencijomis ir vėliau jau savarankiškai išsirankioti perliukus.

BSS atstovauja sušiuolaikintam originaliajam Angolos muzikiniam stiliui kuduro, kuriame svarbiausi (netikėtumas!) ritmai.

Kaip ir The Very Best atveju, Buraka žadina domėjimąsi pamirštuoju žemynu, primena ir apie kitokį nei pranešimų apie skurdą spaudoje Afrikos veidą. Fabriclive rinkinys yra labiau apibendrinimas to, kas vyksta kuduro scenoje, atsiranda čia ir universalusis Diplo, tačiau įspūdis toks, kad BSS autorinis Black Diamond yra labiau išgrynintas (ir nieko keisto – juk autorinis) ir labiau smogiantis. O smogiama stipriai – sakyčiau, organiška atgaiva nuo d’n’b.

Juk Contra jau kiek pabodo per pastarąsias pora savaičių, ar ne?