Vasaros klausiniai

Pasirausęs archyve matau paraleles tarp šios vasaros ir 2009-ųjų metų geriausiųjų – tiek Friendly Fires, tiek Wild Beasts grįžta su antraisiais albumais ir… tai padaro sėkmingai (nors tai gal ir nėra taip netikėta).

Friendly Fires – Pala

Neabejotinas vasaros garso takelis – melodingumas, jausmingumas ir šiek tiek padūsavimų. Sunku išskirti kažką įspūdingo, tačiau visas kartu albumas susiklauso puikiai ir tik po to nejučia susimąstai, iš kur tas “Hawaiian Air” skamba galvoje. Tuomet susirandi fonotekoje ir vėl 45 minutės gerumo sielai.

Nežinau, kaip jūsų vasara, bet maniškė vis tiek tam tikrą laiko tarpą buvo prie kompiuterio ofise biure ir ką daugiau klausyti spiginant saulei pro stoglangį, jei ne “Pala”?.. Prieš du metus, pamenu, FF lygiai taip pat kūrė vasarą, vien dėl to, kad kažkas ore.lt apžvelgė jų koncertą Heineken Open’eryje. Šiemet pats ten buvau, FF ten nebuvo, ir gaila, nes jie labai aukštai mano norimųjų pamatyti sąraše. O skambėti turėtų kaip iTunes festivalyje.

Wild Beasts – Smother

Wild Beasts koncertas Edinburge taip ir liko neaprašytas, nes dar nebuvo gimęs MBŽ, tačiau rašyti, turbūt, ir nebūčiau turėjęs ką. MTV populiarintas “Hooting and Howling” atvedė prie tikrai neblogo albumo, tačiau gyvas pasirodymas buvo visai neįspūdingas tuo atžvilgiu, kad išradingumo ten trūko labai (aranžuotės visai nebuvo pakeistos) – neišradingai sugrotas albumas su pakeista dainų tvarka. Ir nebesitikėjau daugiau iš jų išgirsti. Bet išgirdau.

Nors man labiau patinka įžanginis “Lion’s Share”. Albumas kitoks nei pirmasis, lyriškesnis ir gilesnis. Tai yra puiku ir tai verčia grįžti mintimis prie gyvo pasirodymo – ar gali būti, kad per tuos metus jie bus žymiai patobulėję, turintys dvigubai daugiau dainų ir… sugebantys sukurti įdomų pasirodymą? Tas vokalisto balsas man yra giliai taip įsirėžęs – tai buvo grupė, kurios klausiau vos atvykęs į Edinburgą. Išgirdęs iškart pamatau save, kopiantį į universiteto kalną su neperpučiama-neperlijama striuke, nes kitaip Škotijoje nelabai ir įmanoma. Nors saulės ten daug (net jei kartais tik koncertų salėse).

Bon Iver – Bon Iver

Apie Bon Iver, savo gėdai, žinau nedaug, tačiau pamatęs orgazmines albumo apžvalgas, aišku, jo paklausiau ir taip, tai yra visiškas grožis. Muzikinė pasaka, ne kitaip. Dėl to rodau tik albumo viršelį, atskiros dainos nedrįstu dėti.

Ko klausėtės jūs?

Robyn “Body Talk” ir Rihanna “Loud”

Robyn, atrodo, rimtai nusprendė užkariauti Ameriką. Pasirodymas pakankamai ilgame ir lemtingame Gossip Girl epizode, bendras kūrinys su Snoop Dogg (“U Should Know Better”) ir apskritai kažkuo Madonnos “Confessions on a Dance Floor” primenantis “Body Talk” yra apie meilę, jos negavimą bei išsiskyrimą. Kiek jau tokių albumų išleista, ar ne? Kad ir naujausasis Rihannos “Loud”, bandantis klejoti tais pačiais europietiškojo electro ritmais.

“Body Talk” grįžta į dar senesnius – europietiškojo disco – laikus. Viskas čia minimalistiška, pora dešimtmečių atgal kurta, ir estetiškai lengviau nei Rihannos albume. Dainų žodžiai iki snaigės lengvumo paprasti – “If you’re looking for love, get a heart made of steel, cause you know that love kills”. Netgi abi pop Divos atitinkamai pasirinko po vieną partnerį: Rihanna – šių metų karščiausiąjį (po Kanye, žinoma) Drake’ą, o Robyn – tarsi dešimtmečiu senesnį Snoop Dogg’ą, netikėtai puikiai skambantį šiame albume.

Ir kur Rihanna siūlo išgerti “Cheers (Drink to That)”, Robyn pakyla virš “myli – nemyli” žaidimų ir pradeda savianalizę. Mano galva, atviriausia albumo vieta yra kartu su Röyksopp sukurtas “None of Dem”. Čia atsiveria indie klodai, mat pavartojamas esminis indie profesoriaus iš Guardian parodytas indie muzikos raktažodis – “this town”.

Next time you hear a band singing about ‘this town’, simply tell you friends that this embodiment of the local is merely an expression of the puritan and romantic philosophies integral to indie music. That should shut them up …

“I’m so bored in this town, take me away from here” sako Robyn ir aš visiškai ja tikiu. “None of them get my sex, none of them move my intellect” dar sako Robyn ir aš ją jaučiu. Štai ir aktualumas, štai ir genialumas, atskiriantis “Body Talk” nuo absoliučios daugumos kada nors sukurtų albumų apie meilę.

Ir kol Rihanna mėto pieną su Drake’u, Robyn dalyvauja Blair Waldorf gimtadienyje kažkur šalimam dangoraižy, tol pop muzika ir meilė gyva.

Kanye West – My Beautiful Dark Twisted Fantasy

Raktažodis čia – feniksas. Jis ir viršelyje ant Kanye Westo, ir ilgojoje albumo vizualizacijoje, ir kažkur ten tarp albumo skraisčių.

Kad jau nutekėjo naujausias Kanye darbas (nuoroda twitterio sraute), galima pabandyti ir apžvelgti. Preliudija už savaitės pasirodysiančiam albumui pradėta jau senokai ir apima tokias istorijas kaip albumo viršelio uždraudimas (problema išspręsta panaudojant mozaikos efektą), vėliau – dar keturių viršelių atskleidimas, pusvalandžio trukmės vaizdo klipas/filmas/video albumas, būsimas leidimas su Jay-Z ir, dar kas nors, ką praleidau pernelyg atidžiai nesekdamas progreso.

Albumas pavadintas fantazija, tiesa, iškreipta ir tamsia. Perklausius kelis kartus galima sutikti su pažodine interpretacija, bet nemanau, kad Kanye būtų Kanye, jei nebūtų pripynęs visko daug daugiau. Įrašas prasideda pakilia nata ir susidaro įspūdis, kad albumas ne toks ir tamsus, kaip žadama, o vis grįžtantis į ne tokią tamsią realybę ir taip žadinantis iš fantazijos. Vėliau reikalai iš tikro patamsėja ir pasigirsta nusivylimo gaidų – “Life can be sometimes ridiculous” (“So appalled”) arba albumą užbaigianti “Who will survive America”.

Atrodo, būtų logiška, jei albumas, prasidėjęs tamsiai, pasibaigtų pakiliai, tačiau panašu, kad turime inversiją. Pripildyta puikių beatų, samplų ir bendradarbiavimų (ar tik ten ne Antony Hegarty balsas užbaigia “Monster”?), galinga orkestruotė ir tikrai pirmasis albumo trečdalis skamba kaip puikus pop albumas, tačiau nemanau, kad jis skambės iš pravažiuojančių automobilių, kaip kad Eminemo atveju, nors tiek pastarasis, tiek Kanye turi po dainą su Rihanna. Tamsiojoj fantazijoj viskas subtiliau, giliau, klausant pirmus kartus apima didingas jausmas ir šiurpulys. Ir tuomet supranti Kanye genialumą.

Ankstesnįjį “808’s And Heartbreaks” daug kas nurašė dėl tariamo Kanye nuklydimo į lankas, kai sintezuotas balsas buvo palaikytas regresu labiau nei logišku artisto vystymosi etapu. Vis dėlto, nemanau, kad būtent taip ir buvo. “808s…” negalėjo būti kitoks vien dėl asmeninių priežasčių, ir nors nebuvo šedevras, tai tikrai vertas pasimėgavimo darbas. Naujausiame  ir vėl yra sintezatoriaus, bet mažiau, o į tamsą grimztama dar labiau.

Kanye Westas sugrįžta su genialiu albumu, teikiančiu visapusį malonumą ir neabejotinai turintį patekti tarp metų (ir netgi karjeros) geriausiųjų.

Papildymas (11/24/2010). Dabar jau aišku, kad Pitchfork šiam albumui skyrė 10.0

Rudeninis grojaraštis: Two Door Cinema Club, Deerhunter, Twin Shadow

Atgal prie ištakų – klausomiausi trys pastarojo meto albumai ir siurprizas.

Two Door Cinema Club “Tourist History

81iSM6Nk0EL._SL1469_

Šie vaikinai sugrąžino tikėjimą lengva muzika – senokai turėjau albumą taip dažnai sukamą nenutrūkstamai. Praktiškai, kai nustojau pirkti CD, dingo ir tas noras (kažkiek ir priverstinis kartais, kad sumokėti pinigai būti pateisinti) atsimėgauti darbu iki galo, iki kol pasidaro bloga. Dėl to kaltinu pastarojo pusmečio įprotį gūglinti “artistas albumas mediafire” ar pan. Ypač viską pakeitė atrastas NewAlbumReleases RSS srautas – nebereikia netgi ir ieškoti, viską gauni dar prieš oficialiai pasirodant. Arba sužinai (sužinodavau) atėjęs į Urban Outfitters.

Šiaurės airiai TDCC su savuoju “Tourist History” sugebėjo pasiūlyti labai skanų estetiškai darbą. Jis nėra tiek intelektualus, kad negalėtum klausytis fone (turbūt dėl to ir Pitchfork neturi apžvelgęs), bet vis tiek tai toks teigiamas, energingas ir švelnus indie pop’sas, kad tiesiog lieki pakerėtas melodijų ir nori dar ir dar. “And she spoke words that would melt in your hands” nepretenduoja į metų muzikinę frazę, bet, kaip jau ir supratot, yra labai miela. Ir skatina mėgautis darkart.

Masalas estetinei skonio pusei, vualia.

Deerhunter “Halcyon Digest

Halcyon_Digest_-_(Front_Cover).png

Žinoma, po saldumo norisi kartumo, t.y. intelektualumo ir prieiname naujausiąjį Deerhunter darbą “Halcyon Digest”. Deerhunter žinau kaip labai vertinamą, bet niekada mano taip ir neįvertintą grupę, su kuria labiausiai susipažinau iš jų blogo atsisiųsdamas Animal Collective narių mixus. Tai reiškia tik viena – su Deerhunter nesusipažinau visiškai.

Kadangi taktika pasikeitė ir dabar stengiuosi perklausyti ir suteikti šansą daug didesnei grupei atlikėjų nei kad ankstesniais CD pirkimo laikais, Deerhunter irgi pateko į grojaraštį ir… pasiliko. Iškart turiu atsiprašyti, kad dar iki galo tikrai neperpratau apie ką šis albumas, tad turiu tik bendrą pastebėjimą, kad mano nuostabai tai labai patraukli muzika ir iš estetinės pusės, labiausiai kreipianti asociacijas į bitlus amžinuosius. Komplimentas, ar ne?

Vėlgi, melodingumas, tik šįkart su toliais ir nukrypimais pamąstymams (netelpančiais į pora jutūbų). Norisi grįžti antrai minčiai. Bet gal tik po grįžimo prie TDCC šėliojimo.

Twin Shadow “Forget

Apie Twin Shadow išvis nieko nežinojau ir atsisiunčiau tik dėl to, kad Pitchfork pridėjo “Best new music” ženkliuką prie albumo apžvalgos. O albumas ėmė ir nustebino. Nenustebinsiu pasakydamas, kad ir čia labai stipri melodinė pusė (kodėl man jos visuomet taip reikia?). Albumas labiausiai dvelkia nostalgija, kurią tik dar labiau paryškinai sample’ai, atkeliavę iš poros dešimtmečių praeities. Ir toji sintezė labai labai gražiai susipina su vyrišku vokalu ir vėlgi kažką labai primena, tik nežinau ką.

Jutūbas tik vienas ir gyvas, nes albumas vientisas ir tikrai neperteikiamas ištraukomis. Labai tinka pasvajoti. O į pabaigą išvirsta ir į kažką rimtesnio, kiek tamsesnio. Bet mintimis aš ir vėl prie TDCC.

Vietoj Post Scriptum prašom paklausyti šio ritmo ir garantuoju, kad neišmesit jo iš galvos visą dieną.

Bet dienos pabaigoje vis tiek norėsit Two Door Cinema Club!

MGMT “Congratulations” – išgryninta nostalgija buvusiems laikams

Kaip sunku vertinti antrąjį MGMT albumą, tikintis atitinkamo įpėdinio jų ankstesniajam “Oracular Spectacular”. Tiksliau, tikintis kažko tokio, ką davė pirmoji albumo pusė – “Time to Pretend”, “Youth” ir absoliutų šokių aikštelės trečią nakties žudiką – “Electric Feel”. Tie, kas girdėjo visą albumą, turėjo pastebėti, kaip skiriasi pirmoji jo dalis nuo antrosios – joje bene ryškiausias buvo “Handshake”. Naujajame albume gauname antrosios dalies tęsinį.

“Congratulations” – persmelktas nostalgija ir ritmika. Čia žymiai mažiau pastebima elektronika, atsiranda funk elementų ir greitas tempas, kartkartėmis pristabdomas baladžių (“Someone’s missing”, “Lady Dada’s Nightmare”). Kaip sakė patys MGMT, albumas atspindi po “Oracular Spectacular” sėkmės kilusią psichozę. Todėl ir “Congratulations” nesustabdomas bėga, kartais stabteli, viso albumo metu išlieka vientisas, pakilus, tačiau taip pat ir sentimentalus.

Kartais sąskambiai primena netgi bitlus (ar šiaip septyniasdešimtųjų atmosferą), o savo (būsimu) likimu – naujausiąjį Hot Chip “One life stand”, kuris neturi nei vienos tokio kalibro dainos, dėl kurios tos grupės daugiausiai ir yra žinomos plačiojoje visuomenėje. Tačiau nereikėtų bijoti – kaip ir Hot Chip’ų atveju, turime labai gerą albumą, nuosekliai perteikiantį konkrečią idėją.

Sakyčiau, nei vienos blogos dainos. Viskas taip darniai sulimpa klausant nuo pradžios iki pabaigos.

MGMT “Congratulations” – oficialiai nuo balandžio 13-os dienos

Charlotte Gainsbourg “IRM” – patraukli blaškymosi fiksacija

Medicininės įrangos (megnetinis rezonansas, MRI angl.) įkvėptas pavadinimas yra toks simboliškas ir apibendrinantis, kad net saldu burnoje. “Take a picture, what’s inside?” titulinėje albumo partijoje klausia Charlotte. Visas albumas skamba tarsi bandymas įlisti į smegenis, sąmonę ir suprasti, pabandyti įvertinti. Aišku, to padaryti neįmanoma, todėl IRM tampa puikia iliustracija ieškojimams. Ir patiriamiems sunkumams.

Beck’as čia užima tiek daug vietos (prodiuseris ir rašytojas), kad albumas labiau skamba kaip duetas. Net jei vėliau klausant ir pritrūksta vientisumo, Beck’as atrodo ir yra toji klijuojanti medžiaga, bendrasis vardiklis. Nuo pirmųjų kaukštelėjimų lazdelėmis į būgnus ir jų rėmus, atpažįsti braižą, taip mėgtą “The Information”. Pakinkyta visa orkestruotė, kiekvienas jos elementas ryškus, besiskverbiantis giliai į ausis – mušamieji, gitaros, styginiai, dūdos ir dūdelės, barškučiai. Ne vien tai primena nuolatinį Beck’o buvimo šalia – pasirodo jis ir duete, ir kaip pritariamasis balsas.

Vis dėlto, Charlotte Gainsbourg čia svarbiausia, jos balsas keri kiekvienoje dainoje. Dainuodama angliškai ir prancūziškai kuria savo vaidmenį nepriekaištingai. Apskritai, jos santykis su Beck’u labai primena kiną (Charlotte yra ir pakankamai žinoma aktorė, Kanų apdovanojimas už geriausią moters vaidmenį Antikriste): jis – režisierius, tekstų kūrėjas, ji – viską perkelianti į tikrovę, įkūnijanti kūrėjo viziją.

Pasigesdamas vientisumo turėjau omeny, kad nuotaika albume nuolat kinta, nors išlieka nerimo nuojauta viso albumo metu. Čia yra ir sėlinančių (“Le Chat Du Café Des Artistes”), ir nerimastingų (“La Collectionneuse”), ir į pop hitus pretenduojančių “Time Of The Assassins” (lengviausia klausoma ir, matyt, mano mėgstamiausia), ir Juno garso takeliui tinkančių (“Me and Jane Doe”). Įdomu, kaip albumas skambėtų, jei Charlotte būtų apdainavusi savo pačios užrašytus ieškojimus, o ne, šiuo atveju, prodiuserio.

14 estetiškai labai patrauklių dainų, įkūnijančių kasdienę kovą dėl minties švarumo ir išganymo. Nors, “heaven can wait and hell’s too far ago”.

Eteryje: Beach House, The Very Best, Buraka Som Sistema

Beach House “Teen Dream”.

Svajos – užsimerki ir pasineri į fantazijas. Trečiasis (man – pirmasis) Beach House albumas pusvalandžiui sužadina užsnūdusią vaizduotę. Po to dar pusvalandžiui. Nepapasakojamas Victoria Legrand balsas, kažkur estetikos padangėmis sklandžiojanti elektronika.

Akustinė versija, tarp uolų paplūdimyje (labiau folk, bet albume vis tiek dream pop)

The Very Best “Warm Heart of Africa”

Vienas įdomesnių (už)praėjusių metų bendradarbiavimų – malavietis Esau Mwamwaya ir belgas prodiuseris Radioclit. Pradėję savo bendravardžiu – The Very Best – mixtape’u, kuriame supiršti tiek legendiniai the Beatles, tiek legendinis Michael Jackson, tiek ir šių laikų ryškieji indie atlikėjai – Vampire Weekend, M.I.A. ir t.t.

Warm Heart of Africa – autorinis judviejų darbas, kuriame jau oficialiai bendradarbiaujama su Ezra iš VW ir M.I.A. Autorinis taip pat reiškia ir daugiau įdėtos Esau širdies, kurią jau ir sunkiau priimti individualią nei kaip dalį bendros indie scenos. Galbūt, dar per mažai perklausyta ir nespėta prisijaukinti, tačiau mixtape’as kabino nuo pat pradžių, nors lugiai taip pat buvo dainuojama nesuprantam Malavio kalba.

Tad nuo jo labiau ir siūlyčiau pradėt. Mixtape’ų tokia specifika, kad jie visada kažkur ten kabo erdvėje. Gal tai dar viena priežastis – menamas įrašo nelegalumas, suteikiantis autentiškumo ir grynumo jausmą – kodėl The Very Best skamba ten įtikinamiau.

Bet kuriuo atveju, Esau spinduliuoja universalią žinią apie Afriką, meilę (jai) ir to negali nepajusti ir neįvertinti. Afrika bunda, tęsinys ir žemiau.

http://pitchfork.com/tv/#/musicvideo/3967-the-very-best-warm-heart-of-africa-owl

Buraka Som Sistema “Fabriclive 49”

Keliamės į Angolą, tiksliau į Portugalijoje įsikūrusius angoliečius, gerokai pavėluotai atrastus tik praėjusių metų pabaigoje. Čia gi visiškai šviežias Fabric serijos mix’as, kurių vieni būna geresni, kiti prastesni, bet svarbiau, kad leidžia susipažinti su tendencijomis ir vėliau jau savarankiškai išsirankioti perliukus.

BSS atstovauja sušiuolaikintam originaliajam Angolos muzikiniam stiliui kuduro, kuriame svarbiausi (netikėtumas!) ritmai.

Kaip ir The Very Best atveju, Buraka žadina domėjimąsi pamirštuoju žemynu, primena ir apie kitokį nei pranešimų apie skurdą spaudoje Afrikos veidą. Fabriclive rinkinys yra labiau apibendrinimas to, kas vyksta kuduro scenoje, atsiranda čia ir universalusis Diplo, tačiau įspūdis toks, kad BSS autorinis Black Diamond yra labiau išgrynintas (ir nieko keisto – juk autorinis) ir labiau smogiantis. O smogiama stipriai – sakyčiau, organiška atgaiva nuo d’n’b.

Juk Contra jau kiek pabodo per pastarąsias pora savaičių, ar ne?