Rudeninis grojaraštis: Two Door Cinema Club, Deerhunter, Twin Shadow

Atgal prie ištakų – klausomiausi trys pastarojo meto albumai ir siurprizas.

Two Door Cinema Club “Tourist History

81iSM6Nk0EL._SL1469_

Šie vaikinai sugrąžino tikėjimą lengva muzika – senokai turėjau albumą taip dažnai sukamą nenutrūkstamai. Praktiškai, kai nustojau pirkti CD, dingo ir tas noras (kažkiek ir priverstinis kartais, kad sumokėti pinigai būti pateisinti) atsimėgauti darbu iki galo, iki kol pasidaro bloga. Dėl to kaltinu pastarojo pusmečio įprotį gūglinti “artistas albumas mediafire” ar pan. Ypač viską pakeitė atrastas NewAlbumReleases RSS srautas – nebereikia netgi ir ieškoti, viską gauni dar prieš oficialiai pasirodant. Arba sužinai (sužinodavau) atėjęs į Urban Outfitters.

Šiaurės airiai TDCC su savuoju “Tourist History” sugebėjo pasiūlyti labai skanų estetiškai darbą. Jis nėra tiek intelektualus, kad negalėtum klausytis fone (turbūt dėl to ir Pitchfork neturi apžvelgęs), bet vis tiek tai toks teigiamas, energingas ir švelnus indie pop’sas, kad tiesiog lieki pakerėtas melodijų ir nori dar ir dar. “And she spoke words that would melt in your hands” nepretenduoja į metų muzikinę frazę, bet, kaip jau ir supratot, yra labai miela. Ir skatina mėgautis darkart.

Masalas estetinei skonio pusei, vualia.

Deerhunter “Halcyon Digest

Halcyon_Digest_-_(Front_Cover).png

Žinoma, po saldumo norisi kartumo, t.y. intelektualumo ir prieiname naujausiąjį Deerhunter darbą “Halcyon Digest”. Deerhunter žinau kaip labai vertinamą, bet niekada mano taip ir neįvertintą grupę, su kuria labiausiai susipažinau iš jų blogo atsisiųsdamas Animal Collective narių mixus. Tai reiškia tik viena – su Deerhunter nesusipažinau visiškai.

Kadangi taktika pasikeitė ir dabar stengiuosi perklausyti ir suteikti šansą daug didesnei grupei atlikėjų nei kad ankstesniais CD pirkimo laikais, Deerhunter irgi pateko į grojaraštį ir… pasiliko. Iškart turiu atsiprašyti, kad dar iki galo tikrai neperpratau apie ką šis albumas, tad turiu tik bendrą pastebėjimą, kad mano nuostabai tai labai patraukli muzika ir iš estetinės pusės, labiausiai kreipianti asociacijas į bitlus amžinuosius. Komplimentas, ar ne?

Vėlgi, melodingumas, tik šįkart su toliais ir nukrypimais pamąstymams (netelpančiais į pora jutūbų). Norisi grįžti antrai minčiai. Bet gal tik po grįžimo prie TDCC šėliojimo.

Twin Shadow “Forget

Apie Twin Shadow išvis nieko nežinojau ir atsisiunčiau tik dėl to, kad Pitchfork pridėjo “Best new music” ženkliuką prie albumo apžvalgos. O albumas ėmė ir nustebino. Nenustebinsiu pasakydamas, kad ir čia labai stipri melodinė pusė (kodėl man jos visuomet taip reikia?). Albumas labiausiai dvelkia nostalgija, kurią tik dar labiau paryškinai sample’ai, atkeliavę iš poros dešimtmečių praeities. Ir toji sintezė labai labai gražiai susipina su vyrišku vokalu ir vėlgi kažką labai primena, tik nežinau ką.

Jutūbas tik vienas ir gyvas, nes albumas vientisas ir tikrai neperteikiamas ištraukomis. Labai tinka pasvajoti. O į pabaigą išvirsta ir į kažką rimtesnio, kiek tamsesnio. Bet mintimis aš ir vėl prie TDCC.

Vietoj Post Scriptum prašom paklausyti šio ritmo ir garantuoju, kad neišmesit jo iš galvos visą dieną.

Bet dienos pabaigoje vis tiek norėsit Two Door Cinema Club!

MGMT “Congratulations” – išgryninta nostalgija buvusiems laikams

Kaip sunku vertinti antrąjį MGMT albumą, tikintis atitinkamo įpėdinio jų ankstesniajam “Oracular Spectacular”. Tiksliau, tikintis kažko tokio, ką davė pirmoji albumo pusė – “Time to Pretend”, “Youth” ir absoliutų šokių aikštelės trečią nakties žudiką – “Electric Feel”. Tie, kas girdėjo visą albumą, turėjo pastebėti, kaip skiriasi pirmoji jo dalis nuo antrosios – joje bene ryškiausias buvo “Handshake”. Naujajame albume gauname antrosios dalies tęsinį.

“Congratulations” – persmelktas nostalgija ir ritmika. Čia žymiai mažiau pastebima elektronika, atsiranda funk elementų ir greitas tempas, kartkartėmis pristabdomas baladžių (“Someone’s missing”, “Lady Dada’s Nightmare”). Kaip sakė patys MGMT, albumas atspindi po “Oracular Spectacular” sėkmės kilusią psichozę. Todėl ir “Congratulations” nesustabdomas bėga, kartais stabteli, viso albumo metu išlieka vientisas, pakilus, tačiau taip pat ir sentimentalus.

Kartais sąskambiai primena netgi bitlus (ar šiaip septyniasdešimtųjų atmosferą), o savo (būsimu) likimu – naujausiąjį Hot Chip “One life stand”, kuris neturi nei vienos tokio kalibro dainos, dėl kurios tos grupės daugiausiai ir yra žinomos plačiojoje visuomenėje. Tačiau nereikėtų bijoti – kaip ir Hot Chip’ų atveju, turime labai gerą albumą, nuosekliai perteikiantį konkrečią idėją.

Sakyčiau, nei vienos blogos dainos. Viskas taip darniai sulimpa klausant nuo pradžios iki pabaigos.

MGMT “Congratulations” – oficialiai nuo balandžio 13-os dienos

Hot Chip “One Life Stand” – amžinos meilės šauksmas

Prieš pora metų pasispaudęs išlaisvinau tuos lemtingus 60 litų, turėjusius Muzikos bomboj nupirkti kažkurį iš Hot Chip’ų ankstesniųjų albumų. Apgautas internetinio katalogo ir Vilniaus gatvės bomboj neradęs to, ko norėjau, atsidėjau akistatą su Hot Chip’ais, pasirodo, iki pat dabar.

Yra tik kokios penkios dainos, kurias lyg visi ir žino, bet pamiršta vakarėlių metu, ir kam nors prisiminus – sukelia visuotinį pasitenkinimą. “Over and over” yra viena iš jų. Ir, bent jau iš pirmo žvilgsnio, tokio kalibro hito “One Life Stand” nėra.

Užtat gaunam albumą, kuris pats savo visuma yra didžiulis hitas. Nuo pradžios iki galo įsiurbia, įtraukia ir neleidžia net pagalvot, kad galbūt čia kažko ir trūksta. Iš pirmo žvilgsnio kiek saldokas, vėliau neleidžiantis gliukozės kiekiui kraujyje įsisiautėti ir nunešantis tolyn į meilės, taip, amžinos (taip!) ieškojimų ir troškimų gelmes.

“Baby, open up your hands, I wanna be found”, “I’m calling your name” (Thieves in the Night) – nieko nelaukia ir puolama prie svarbiausiojo nuo pirmųjų eilučių. Pirmasis albumo singlas, bendravardis albumui “One life stand”, kiek subtilesniu žaidžių žaismu išreiškia norą turėtų vieną-kart-gyveniminius santykius: “I only wanna be your one life stand”. Ir taip vėliau dar ne kartą Alexis Taylor lūpomis ištariamas šis noras, nebijant net ir paties žodžio “noras”.

Mano mėgstamiausioji “Hand me down your love” labiau nei tekstu žavi savo ritmais. Ir būtent jie klijuoja visą albumą į vieną visumą, kuri skamba labai gaiviai, kažkiek gal net naujai – kai kur lyg tarp kitko pasigirsta havajietiškas metalofonas, papildydamas ir taip jau margą garsų, samplų paletę. Ritmai, patys savaime, taip pat žada ne tiek sėdimąjį, kiek verčiantį stotis, klausymąsi.

Visas šis mišinys išvirsta į labai stiprų pop albumą, kurio tiek estetinis patrauklumas, tiek idėjos universalumas leidžia Hot Chip’ams didžiuotis sukūrus labai stiprią odę meilei. Kuri tikrovėje, kaip ir albumo pabaigoje, iš desperatiško blaškymosi ir ieškojimo pereina į kiek subtilesnį suvokimą, kad norai ir jų išsipildymas yra kiek aukščiau kasdienybės, konkretumo. Ir tai taip pat teikia ne ką mažesnį malonumą.

Hot Chip “One Life Stand” – oficialiai nuo vasario 1 dienos

Išankstinę perklausą siūlo Guardian (Lietuvoje girdėsis tik kūrinių ištraukos)

2009-ųjų muzikos apžvalga

Mėgstu topus, norėčiau galėti pats juos sudaryti, bet kad ir kaip mėgčiau skaičius, pasidalinsiu tendencijomis, nes.. man taip atrodo teisingiau.

Atsidaręs iTunes matau įdomių dalykų. Atsidaręs last.fm matau dar įdomesnių dalykų. O laikas bėga ir atmintis blanksta.

Pirmieji į galvą šauna the xx. Guardian rinko juos geriausiais, Pitchfork – trečiaisiais. Man tai grupė / albumas, išspinduliavęs vieną labai aiškią idėją. Ir padaręs tai velniškai gerai. To visiškai užtenka. Daugybę kartų zulinta ant pakartojimo, įsigytas ir originalus įrašas, nes tiesiog gėda būtų neatsidėkoti jiems. Biietų į Edinburgo pasirodymą jau nebėra…

The xx – VCR

http://pitchfork.com/tv/#/musicvideo/3965-the-xx-vcr-young-turks (nes WP dar nemoka paimti video iš PF)

Kiti: Wild Beasts. Tai ne antroji vieta, bet antrieji jie, nes kol kas jų vienintelių koncerte buvau Edinburge (jei pamiršime Jazzu ir Rasa Basa koncertus). Ir albumas geras. Atsimenu, dar vasarą į juos spoksojau per tuo metu dar gyvą lietuviškąjį MTV, o jau, rodos, spalį, lingavau kartu su jais. Vokalistas labai žaviai tūpčioja keliais į ritmą. Reikia pamatyt (http://pitchfork.com/tv/#/episode/2056-wild-beasts/1 – koncertas).

Čia kur vasarą:

Wild Beasts – Hooting and Howling

Tęsiu savo odisėją ir atsitrenkiu į Tiga. Tai klausomiausia praeitų metų daina ir tiek (albumas visai nieko, sakykim).

Tiga – Shoes

Labai noriu paminėti the Drums. Pačioje matų pabaigoje atradau, nors galėjau tą būti padaręs ir rugpjūtį. Lengva muzika apie nelaimingą meilę. Bet dar svarbiau, kad visada šalia vandenynas, kuris tavęs su banglente neišduos. Taip ir laikaisi. Tai ir laiko albumą.

The Drums – Let’s Go Surfing

Yra tokia grupė, kurią jau turėjau minty nuo kokių 2003-ųjų, bet vis per savo nepiratavimo nuostatas ją labai sėkmingai vis apeidavau (net tada, kai valstijose pirkau dėžę kompaktų, kuriuos tiesiog (tuo metu atrodė) privalu turėti. Ta grupė yra Phoenix ir šiemet aš jau neatlaikiau ir atsisiunčiau jų Wolfgang Amadeus Phoenix. Ir, o Dieve, jie ir yra tokie geri, kaip kad visada ir galvojau. Atrodo nieko ypatingo, bet tekstai gilesni nei aukščiau esančių the Drums ir tai žada Phoenix’ams vis sugrįžtantį klausytoją. Jie genialūs. Apdovanojimas už karjeros pasiekimus (gerai, kiek paskubėjau).

Phoenix – 1901

Gyvai Paryžiaus centre – http://www.vimeo.com/7942520

Dar turim labai šiltą, jaukų Junior Boys “Begone Dull Care”. Tamsusis arkliukas, vis dar negaliu atsiklausyti.

Ir tai jau viskas. Liko verti garbingo paminėjimo.

Friendly Fires kažkur pasimetė metų suvestinėse, bet nesu tikras, ar tai tikrai 2009-ųjų albumas. Bent jau man – šios vasaros pradžios garso takelis.

Geriausias šiemet girdėtas mix’as / bootleg’as ar kaip tai pavadinti, kai daug visko suplakama į vieną vietą ir gaunamas (ne visai) legalus grožis. Tai Diplo ir Santogold bendras darbas (?) ar viešųjų ryšių akcija – nesvarbu. Top Ranking yra kažkas labai tarp Dub, Hip Hop ir..

Turėjau ir pažintį su Devendra Banhart. Susipažinti verta. Tik gal nereikėjo pradėti nuo lengvesniojo šiųmetinio “What Will We Be”, nes po jo ankstesnieji (ir alternatyvesnieji) pasirodė ir sunkiau leidžiantys mėgautis.

Janelle Monae – žavaus ir nepriekaištingo balso savininkė, dar vis neturi pilno albumo (tik EP). Gaila, kad nuo pavasario nieko naujo ir nebeišgirdau apie ją.

Pabaigai – beprotiški Buraka Som Sistema ritmai.

Šiomis dienomis labiausiai klausau Vampire Weekend – apie juos tikraaaai rašysiu kitų metų “tope”.