Geriausi 2010-ųjų metų albumai

Kol neįsivažiavo 2011-ųjų naujienos, reikia suskubti apžvelgti praėjusiuosius metus. Šiek tiek statistinės magijos, subjektyvių perdarymų ir galima skelbti top’ą. Bet prieš tai keli albumai, kurių nenorėjau traukti į sąrašą, bet juos būtina paminėti.

Verti atskiro žodžio:

Washed out “Life of Leisure“ – net neabejoju, kad kai tik išleis pilną albumą, išgirsim žymiai garsiau. Girl Talk – tik šiemet atrastas mash-up genijus. Nors “Feed the Animals“ buvo vienas klausomiausiųjų, šiųmetis “All Day“ yra dar geresnis. Major Lazer ir La Roux “LazerProof“ – puikus mix’as, kai atskiri atlikėjai neįtinka iki galo.

Skaičiuojam žemyn:

11. Arcade Fire “The Suburbs“

10. Charlotte Gainsbourg “IRM“

9. MGMT “Congratulations“

Galėtume pasiginčyt, ar tai labiausiai neįvertintas albumas šiemet.

8. Two Door Cinema Club “Tourist History“

Vyrukai, kurie tuoj tuoj išgarsės. Interviu Guardian čia.

7. Hot Chip “One Life Stand“

Mielas iki negalėjimo.

6. Kanye West “My Beautiful Dark Twisted Fantasy“

Nesikartosiu. Genialus.

5. Beach House “Teen Dream“

Labai labai stiprus albumas. Koncertą vis dar puikiai prisimenu su virpuliukais.

4. Robyn “Body Talk“

Neatsibostantis.

3. Daug atlikėjų “Modular Leave Them All Behind III“

Nežinau, kas gali dar geriau apibendrinti 2009-uosius (pop) indie muzikoje.

2. The Drums “Summertime“

Šiemet išleidę ir albumą, The Drums taip ir nepakilo aukščiau šio šešių dainų EP. “Let’s Go Surfing“ apskritai yra geriausia šių metų daina. Ir ne vien tik dėl visų tų prisiminimų, kuriuos sukelia išgirdus tą velnišką švilpavimą. Apie juos jau rašiau 2009-ųjų muzikos apžvalgoje.

1. Vampire Weekend “Vampire Weekend“ ir “Contra“

Žinau žinau, “Vampire Weekend“  čia neturėtų būti dėl išleidimo datos, tačiau pačius vampyrus atradau tik 2010-ais ir jie smogė man taip stipriai, kad jau beveik metams praėjus vis dar taip skauda širdį prisiminus, kaip slankiojau aplink įėjimą į jų koncertą. Prieš Kalėdas išleistas kocertinis “iTunes Session“ puikiai perteikia jų magiją, nors dar geriau – šis gyvas pasirodymas Paryžiuje (link’o nebeliko).

Kas tavo numeris vienas?

Eteryje: Beach House, The Very Best, Buraka Som Sistema

Beach House “Teen Dream“.

Svajos – užsimerki ir pasineri į fantazijas. Trečiasis (man – pirmasis) Beach House albumas pusvalandžiui sužadina užsnūdusią vaizduotę. Po to dar pusvalandžiui. Nepapasakojamas Victoria Legrand balsas, kažkur estetikos padangėmis sklandžiojanti elektronika.

Akustinė versija, tarp uolų paplūdimyje (labiau folk, bet albume vis tiek dream pop)

The Very Best “Warm Heart of Africa“

Vienas įdomesnių (už)praėjusių metų bendradarbiavimų – malavietis Esau Mwamwaya ir belgas prodiuseris Radioclit. Pradėję savo bendravardžiu – The Very Best – mixtape’u, kuriame supiršti tiek legendiniai the Beatles, tiek legendinis Michael Jackson, tiek ir šių laikų ryškieji indie atlikėjai – Vampire Weekend, M.I.A. ir t.t.

Warm Heart of Africa – autorinis judviejų darbas, kuriame jau oficialiai bendradarbiaujama su Ezra iš VW ir M.I.A. Autorinis taip pat reiškia ir daugiau įdėtos Esau širdies, kurią jau ir sunkiau priimti individualią nei kaip dalį bendros indie scenos. Galbūt, dar per mažai perklausyta ir nespėta prisijaukinti, tačiau mixtape’as kabino nuo pat pradžių, nors lugiai taip pat buvo dainuojama nesuprantam Malavio kalba.

Tad nuo jo labiau ir siūlyčiau pradėt. Mixtape’ų tokia specifika, kad jie visada kažkur ten kabo erdvėje. Gal tai dar viena priežastis – menamas įrašo nelegalumas, suteikiantis autentiškumo ir grynumo jausmą – kodėl The Very Best skamba ten įtikinamiau.

Bet kuriuo atveju, Esau spinduliuoja universalią žinią apie Afriką, meilę (jai) ir to negali nepajusti ir neįvertinti. Afrika bunda, tęsinys ir žemiau.

http://pitchfork.com/tv/#/musicvideo/3967-the-very-best-warm-heart-of-africa-owl

Buraka Som Sistema “Fabriclive 49“

Keliamės į Angolą, tiksliau į Portugalijoje įsikūrusius angoliečius, gerokai pavėluotai atrastus tik praėjusių metų pabaigoje. Čia gi visiškai šviežias Fabric serijos mix’as, kurių vieni būna geresni, kiti prastesni, bet svarbiau, kad leidžia susipažinti su tendencijomis ir vėliau jau savarankiškai išsirankioti perliukus.

BSS atstovauja sušiuolaikintam originaliajam Angolos muzikiniam stiliui kuduro, kuriame svarbiausi (netikėtumas!) ritmai.

Kaip ir The Very Best atveju, Buraka žadina domėjimąsi pamirštuoju žemynu, primena ir apie kitokį nei pranešimų apie skurdą spaudoje Afrikos veidą. Fabriclive rinkinys yra labiau apibendrinimas to, kas vyksta kuduro scenoje, atsiranda čia ir universalusis Diplo, tačiau įspūdis toks, kad BSS autorinis Black Diamond yra labiau išgrynintas (ir nieko keisto – juk autorinis) ir labiau smogiantis. O smogiama stipriai – sakyčiau, organiška atgaiva nuo d’n’b.

Juk Contra jau kiek pabodo per pastarąsias pora savaičių, ar ne?