Hot Chip “One Life Stand” – amžinos meilės šauksmas

Prieš pora metų pasispaudęs išlaisvinau tuos lemtingus 60 litų, turėjusius Muzikos bomboj nupirkti kažkurį iš Hot Chip’ų ankstesniųjų albumų. Apgautas internetinio katalogo ir Vilniaus gatvės bomboj neradęs to, ko norėjau, atsidėjau akistatą su Hot Chip’ais, pasirodo, iki pat dabar.

Yra tik kokios penkios dainos, kurias lyg visi ir žino, bet pamiršta vakarėlių metu, ir kam nors prisiminus – sukelia visuotinį pasitenkinimą. “Over and over” yra viena iš jų. Ir, bent jau iš pirmo žvilgsnio, tokio kalibro hito “One Life Stand” nėra.

Užtat gaunam albumą, kuris pats savo visuma yra didžiulis hitas. Nuo pradžios iki galo įsiurbia, įtraukia ir neleidžia net pagalvot, kad galbūt čia kažko ir trūksta. Iš pirmo žvilgsnio kiek saldokas, vėliau neleidžiantis gliukozės kiekiui kraujyje įsisiautėti ir nunešantis tolyn į meilės, taip, amžinos (taip!) ieškojimų ir troškimų gelmes.

“Baby, open up your hands, I wanna be found”, “I’m calling your name” (Thieves in the Night) – nieko nelaukia ir puolama prie svarbiausiojo nuo pirmųjų eilučių. Pirmasis albumo singlas, bendravardis albumui “One life stand”, kiek subtilesniu žaidžių žaismu išreiškia norą turėtų vieną-kart-gyveniminius santykius: “I only wanna be your one life stand”. Ir taip vėliau dar ne kartą Alexis Taylor lūpomis ištariamas šis noras, nebijant net ir paties žodžio “noras”.

Mano mėgstamiausioji “Hand me down your love” labiau nei tekstu žavi savo ritmais. Ir būtent jie klijuoja visą albumą į vieną visumą, kuri skamba labai gaiviai, kažkiek gal net naujai – kai kur lyg tarp kitko pasigirsta havajietiškas metalofonas, papildydamas ir taip jau margą garsų, samplų paletę. Ritmai, patys savaime, taip pat žada ne tiek sėdimąjį, kiek verčiantį stotis, klausymąsi.

Visas šis mišinys išvirsta į labai stiprų pop albumą, kurio tiek estetinis patrauklumas, tiek idėjos universalumas leidžia Hot Chip’ams didžiuotis sukūrus labai stiprią odę meilei. Kuri tikrovėje, kaip ir albumo pabaigoje, iš desperatiško blaškymosi ir ieškojimo pereina į kiek subtilesnį suvokimą, kad norai ir jų išsipildymas yra kiek aukščiau kasdienybės, konkretumo. Ir tai taip pat teikia ne ką mažesnį malonumą.

Hot Chip “One Life Stand” – oficialiai nuo vasario 1 dienos

Išankstinę perklausą siūlo Guardian (Lietuvoje girdėsis tik kūrinių ištraukos)

Devintoji diena neperkant maisto

“Techniškai, tai prekybos centrų nuosavybė, tačiau dar negirdėjau, kad kas nors būtų nubaustas – parduotuvės nesuinteresuotos atkreipti dėmesį į išmetamo maisto problemos mastą”. Guardian rodo istoriją žmogaus, daugiau nei metus nenaudojančio pinigų. Dokumentuojamas ir skippinimas.

Atrodo, jau mėnuo praėjo, kaip mes skippinam po prekybos centrų užkulisius. Iš tikrųjų, dar tik kiek daugiau nei savaitė. Nulis svarų maistui per tą laiką. Ir dar niekada tiek daug nevalgiau jūros gėrybių, įmantrių sūrių ir.. trikampių sumuštinių.

Praeitą naktį sumušėm visus ankstesnius laimikius. Labai sumušėm. Įsivaizduokit – atidarot konteinerį, o jis visas užpildytas šaldytais pyragais, daržovėmis ledais. Atsidarai kitą konteinerį – suši, indiškas maistas. Ir, žinoma, sumuštiniai. Tiesiogine to žodžio prasme, nebepanešėm maišų. Išgelbėjo (ir netikėk Dievu / likimu tokiais momentais) atsitiktinai ant šaligatvio numestas vežimėlis.

...ir kišo karaliai povo plunksnas į gerkles, kad galėtų nesustodami valgyti toliau

Vakarykštė naktis buvo ir baisiausioji iš visų. Konteinerius pradėjo rakinti (nežinom, kiek dėl to kalti mes patys), teritorija ryškiai apšviesta, o kai stūmėm vežimėlį per savo gyvenamąjį rajoną vidury nakties galutinai pasijautėm atkreipiantys per daug dėmesio į save. Ypač, kai einant šalia didesnų gatvių nuolat patruliuoja policija (gerai, kad šįkart jie mūsų nenusprendė patikrinti – būtų buvę labai sunku paaiškint, ką darom su Tesco vežimėliu už 20 minučių kelio pėsčiomis nuo paties Tesco).

Godumas šįkart įveikė mus. Parsinešėm per daug. Įdomu, kaip seksis gyventi, kai pasibaigs šitas mūsų aruodas. Bijau, kad nebūtų sunku vėl valgyti tiesiog ryžius su daržovėmis vietoj suši ar laukinių ryžių su marokietiška vištiena.

Kodėl geresnis diplomas negarantuoja aukštesnių pajamų?

Berinkdamas medžiagą savo disertacijai randu ir šalutinės informacijos, priverčiančios nuklysti mintis tolyn nuo pagrindinio darbo.

Thurow darbų konkurencijos modelis bando paaiškinti, kodėl išlaidų švietimui didinimas nebūtinai prisideda prie šalies ateities produktyvumo augimo. Anot jo, išlaidos papildomam diplomui gali reikšti tiesiog tai, kad visi kiti, esantys konkurencinėje eilėje, turi tą diplomą, todėl ir pats, norėdamas sėkmingai konkuruoti, privalai jį turėti. Ar gi tai neprimena dabartinės Lietuvos situacijos, nors modelis ir sukurtas prieš kelis dešimtmečius?

Triukas tame, kad diplomas nerodo žmogaus turimų įgūdžių, reikalingų siekiamam darbui. Jis paprasčiausiai rodo, jog žmogus yra lengviau apmokomas ir tai, savo ruožtu, darbdaviui reiškia mažesnius kaštus. Išsilavinimas įtakoja tik apie 7% atlyginimo dydžio (aštuoneri metai po mokyklos baigimo – trečdalį, vėliau sparčiai mažėja).

Kas iš tikrųjų lemia didesnį atlyginimą? Sėkmė, asmeninės pažintys, ambicingumas, darbe įgyti gabumai (nebūtinai tokia tvarka pagal svarbą).

Paradoksalu, ar ne? Turi paklusti darbo rinkos normoms ir siekti diplomo, nors vėliau būsi atlygintas už visai kitus dalykus nei išsilavinimas.

Kaip kitaip, tuomet, skatinti produktyvumo augimą?

Apie stereotipus – labiau jų žalą (ir laimingą pabaigą)

Maureen Parnell. Šio semestro Aplinkos, Visuomenės ir Politikos dėstytoja. Prieš kurso pradžią apsikeitėme laiškais (mat lankau jį savanoriškai) ir ateidamas į paskaitą buvau šventai įsitikinęs, kad tai bus… vyras. Retrospektyviai permąstant, nesuprantu, kodėl iškart pagalvojau, kad ji – tai vyras. Turbūt, kad politika ir moteris vis dar nėra iki galo savaime suprantama.

Dar blogiau, kad pamatęs ją ir išgirdęs pirmuosius žodžius, jau pradėjau svarstyti, kaip reiks suformuluoti savo norą nebelankyti paskaitų, nors prieš tai labai aktyviai į jas įsiprašinėjau. Na, parirodė ji man pasimetusi, labai gražios ir dvasingos priežasties ir visa problema, kad man labiau patinka tokie konkretesni ir griežtesni dėstytojai.

Po to sekė tik staigus jos kilimas mano akyse. Atlūžus kompui pasirodė ir semestro turinys, o ten – o Dieve – ir kelionė į perdirbimo gamyklą, ir Greenpeace paskaita ir… Gaia teorija. Jaučiausi kvailai po visko – ne kitaip.

Dar viena nauja dėstytoja laukė vakare – ji dar sunkiau iš pirmo žvilgsnio priimama mano vis tiek ne tokiam kaip norėčiau tolerantiškam protui. Pirmą kartą susiduriu su dėstytoja, savo plaukus slepiančia musulmoniškoje skaroje. Be to, ji labai smulkaus sudėjimo, apsirengusi labiau vyriškai ir… paslėpusi savo kaklą ir plaukus. Pirmą paskaitą man tikrai buvo įdomesnis jos akcentas ir išvaizda nei pats dalykas.

Po to sekė tik labai greitas suvokimas, kokia ji pasikausčiusi ir gal netgi ciniška. Tai tik dar labiau sužadino mano smalsumą: iš kur ji, kiek musulmonė vis dar ir… kodėl ji siūlo gyventi šia diena, netaupyti ateičiai, nes atėjus pareikalavimo dienai bankas arba draudimo kompanija jau gali būti bankrutavusi?

2009-ųjų muzikos apžvalga

Mėgstu topus, norėčiau galėti pats juos sudaryti, bet kad ir kaip mėgčiau skaičius, pasidalinsiu tendencijomis, nes.. man taip atrodo teisingiau.

Atsidaręs iTunes matau įdomių dalykų. Atsidaręs last.fm matau dar įdomesnių dalykų. O laikas bėga ir atmintis blanksta.

Pirmieji į galvą šauna the xx. Guardian rinko juos geriausiais, Pitchfork – trečiaisiais. Man tai grupė / albumas, išspinduliavęs vieną labai aiškią idėją. Ir padaręs tai velniškai gerai. To visiškai užtenka. Daugybę kartų zulinta ant pakartojimo, įsigytas ir originalus įrašas, nes tiesiog gėda būtų neatsidėkoti jiems. Biietų į Edinburgo pasirodymą jau nebėra…

The xx – VCR

http://pitchfork.com/tv/#/musicvideo/3965-the-xx-vcr-young-turks (nes WP dar nemoka paimti video iš PF)

Kiti: Wild Beasts. Tai ne antroji vieta, bet antrieji jie, nes kol kas jų vienintelių koncerte buvau Edinburge (jei pamiršime Jazzu ir Rasa Basa koncertus). Ir albumas geras. Atsimenu, dar vasarą į juos spoksojau per tuo metu dar gyvą lietuviškąjį MTV, o jau, rodos, spalį, lingavau kartu su jais. Vokalistas labai žaviai tūpčioja keliais į ritmą. Reikia pamatyt (http://pitchfork.com/tv/#/episode/2056-wild-beasts/1 – koncertas).

Čia kur vasarą:

Wild Beasts – Hooting and Howling

Tęsiu savo odisėją ir atsitrenkiu į Tiga. Tai klausomiausia praeitų metų daina ir tiek (albumas visai nieko, sakykim).

Tiga – Shoes

Labai noriu paminėti the Drums. Pačioje matų pabaigoje atradau, nors galėjau tą būti padaręs ir rugpjūtį. Lengva muzika apie nelaimingą meilę. Bet dar svarbiau, kad visada šalia vandenynas, kuris tavęs su banglente neišduos. Taip ir laikaisi. Tai ir laiko albumą.

The Drums – Let’s Go Surfing

Yra tokia grupė, kurią jau turėjau minty nuo kokių 2003-ųjų, bet vis per savo nepiratavimo nuostatas ją labai sėkmingai vis apeidavau (net tada, kai valstijose pirkau dėžę kompaktų, kuriuos tiesiog (tuo metu atrodė) privalu turėti. Ta grupė yra Phoenix ir šiemet aš jau neatlaikiau ir atsisiunčiau jų Wolfgang Amadeus Phoenix. Ir, o Dieve, jie ir yra tokie geri, kaip kad visada ir galvojau. Atrodo nieko ypatingo, bet tekstai gilesni nei aukščiau esančių the Drums ir tai žada Phoenix’ams vis sugrįžtantį klausytoją. Jie genialūs. Apdovanojimas už karjeros pasiekimus (gerai, kiek paskubėjau).

Phoenix – 1901

Gyvai Paryžiaus centre – http://www.vimeo.com/7942520

Dar turim labai šiltą, jaukų Junior Boys “Begone Dull Care”. Tamsusis arkliukas, vis dar negaliu atsiklausyti.

Ir tai jau viskas. Liko verti garbingo paminėjimo.

Friendly Fires kažkur pasimetė metų suvestinėse, bet nesu tikras, ar tai tikrai 2009-ųjų albumas. Bent jau man – šios vasaros pradžios garso takelis.

Geriausias šiemet girdėtas mix’as / bootleg’as ar kaip tai pavadinti, kai daug visko suplakama į vieną vietą ir gaunamas (ne visai) legalus grožis. Tai Diplo ir Santogold bendras darbas (?) ar viešųjų ryšių akcija – nesvarbu. Top Ranking yra kažkas labai tarp Dub, Hip Hop ir..

Turėjau ir pažintį su Devendra Banhart. Susipažinti verta. Tik gal nereikėjo pradėti nuo lengvesniojo šiųmetinio “What Will We Be”, nes po jo ankstesnieji (ir alternatyvesnieji) pasirodė ir sunkiau leidžiantys mėgautis.

Janelle Monae – žavaus ir nepriekaištingo balso savininkė, dar vis neturi pilno albumo (tik EP). Gaila, kad nuo pavasario nieko naujo ir nebeišgirdau apie ją.

Pabaigai – beprotiški Buraka Som Sistema ritmai.

Šiomis dienomis labiausiai klausau Vampire Weekend – apie juos tikraaaai rašysiu kitų metų “tope”.

Antroji skippinimo naktis – nuotykiai įsibėgėja

Keturias valandas miegojęs ir Soulwax’ais prieš snaudulį kovojantis trumpai papasakosiu šios nakties nuotykius.

Susitikome su kitu lietuviu freeganu, kuris jau senas patyręs vilkas. Parodė mums savo vietas, kurios būtent tąnakt nebuvo labai sėkmingos. Dar naktį anksčiau nesėkmingai prabudėjome prie Sainsbury’s – taip ir nesulaukėme jo uždarymo. Vakar nusprendėme darkart pabandyti ir įsitikinti, ar tik sekmadieniais verta tikėtis laimikio. Pasirodo, galima ir paprastą dieną.

Prieš tai Tesco ir Starbuck’s konteinerius iškraustę turėjome du pilnus maišelius. Bet nieko ypatingo, daug saldumynų, o mums juk reikia maisto, kurį galėtume visą dieną valgyti. Todėl Sainsbury’s buvo kaip išganymas – keturi pilni maišai, plyštančios jų rankenos ir… policijos dėmesys.

Prasilenkiant su jų automobiliu taip ir pasijuokiau: tik policijos ir tetrūko. O jie nieko nelaukdami apsisuko ir sustojo prie mūsų. Neįsivaizduoju kodėl, bet mūsų akivaizdų sutrikimą jie palaikė nemokėjimu kalbėti angliškai (ar dar kažkuom kitu, bet nekenksmingu visuomenei) bei patys pradėjo siūlyti mums mūsų istoriją, t.y. kad mes einame apsipirkę namo. Ir mes, žinoma, tik linkčiojom galva. Tuo metu jau galvojau, kaip reikės paaiškinti kuo nekalčiau, kad nevagėm mes to maisto, bet jie patys padarė visą darba už mus.

Gaila, kad šįkart maistas nebuvo gražiai sudėtas dėžėse, o šiukšlių maišuose – grįžę turėjome viską plauti, kas mažina freeganismo ekologiškumą. Visgi, viliuosi, kad kaštai mažesni už naudą.

Penkios dienos neperkant maisto. Ir tikrai bus daugiau.

Pirmasis kartas – skippinimas – naujokų sėkmė

Prieš pora metų Lietuvos ryte susipažinau su freeganismu Didžiojoje Britanijoje ir jau tuomet pagalvojau, kaip jėgiška turėtų būti taip gyventi – naktimis nemokamai susirenki maisto iš konteinerių, dažnai tokio, kurio ir ne(į)pirktum. O pats maistas dar visiškai geras, prieš kelias valandas buvęs lentynose ir tokių kaip aš svarstytas: pirkti ar nepirkti. Gyvenant Lietuvoje net ir nekilo mintis, kad tai būtų įmanoma – greičiausiai dėl stereotipų ir perteklinio gyvenimo, nors įdomu kaip yra iš tikrųjų.

Šiuo metu gyvenu Edinburge ir dabar jau keista, kad freeganismas mane susirado čia tik po gero pusmečio. Pasirodo, tuo užsiiminėja ir studentai lietuviai. Ir per tuos pora metų ne kas tepasikeitė prekybos centrų šiukšlių politikoje – galbūt, daugiau konteinerių užrakinama. Tačiau gėrybių juose neatrodo, kad būtų sumažėję.

Apsukę nemažą ratą aplink rajoną įsitikinome ankstesniais patarimais vengti didžiųjų prekybos centrų, nes šie turi aukštas tvoras, o dar blogiau, kad ir maisto presavimo mašinas. Todėl nesėkmingai pabandę kelis mega Tesco sukome link galutinio mažesniojo Sainsbury’s Local. Pakeliui radome ir mažą Iceland, tačiau jų konteineris užrakintas narve. Visgi nuojauta neapgavo dėl Sainsbury’s – vienintelis konteineris, užtat koks! Dėžėse, kurios švarut švarutėlės, sukrauti kalnai trikampių sumuštinių, pieno, baklažanų, duonos, bandelių… Čiupom visą dėžę tų sumuštinių, į maišus dar prisikrovėm tiek, kiek galėjom panešti ir leidomės namo.

Pirmosios nakties laimikis

Apytiksliai paskaičiavę, vien sumuštinių parsinešėm už daugiau nei šimtą svarų (apie 400Lt). Visas parsineštas laimikis lentynose tikrai kainuoja daugiau nei du šimtus svarų. O mes viską gavome nemokamai. Dar bent antra tiek palikome konteineryje.

Skippindami nesutikome kitų freeganų, bet pasakojo, kad kartu iškraustę konteinerį nepažįstamieji pasidalina maistą ir išsiskirsto.  Tikiesi, kad galbūt yra kažkoks pasiskirstymas tarp atskirų grupių (gal ir iš tikrųjų yra?) ir nevalia brautis į svetimas valdas, tačiau įtikinamesnė versija ta, kad freeganas freeganui yra draugas, nes kovoja ne vienas prieš kitą dėl desperatiško noro išgyventi neturint pinigų, o dėl to, kad kovojama prieš sistemą – švaistūnišką prekybos centrų požiūrį į dar tinkamą vartoti, bet standartų nebeatitinkantį maistą, taip pat jokių kontrolės priemonių iš vyriausybės pusės nebuvimą.

Kitą dieną universitete valgydami atsineštus sumuštinius vis dar negalėjome patikėti, kokia supuvusi dabartinė sistema. Efektyvumas suvokiamas ne kaip kuo mažesnis išteklių naudojimas, bet kaip pelno maksimizavimas. Net jei tai reiškia mažesnį parduodamų produktų ir didesnį šiukšlių kiekį bei viską atperkantį Jo Didenybę Antkainį.

Laukdamas šionaktinio skippinimo svarstau, kiek ilgai ištempsiu nepirkęs maisto. Kol kas į pabaigą eina trečioji diena.