Susirašinėjimas su Karoliu Vyšniausku apie tai, kaip Lady Gaga koncertas testuos mūsų vakarietiškumą ir ar toks testas išvis įmanomas

Artėjant avansu “amžiaus koncertui” tituluojamam įvykiui vienas iš naujienų portalų patalpino Karolio Vyšniausko gan drąsią nuomonę apie tai, jog Lietuvos laukia Lady Gaga egzaminas. Publikacija išskirtiniau nei bet kokia politinė reklama pažymėta kaip “Nuomonė“.

Nuomonės man patinka, ypač Karolio – nejučia minty jį lyginu su Ramūnu Zilniu, bet tai jam turėtų būti taip pat įprasta (gal pats pakomentuos, ar tikrai), kaip man – klausimai apie mano ūgį.

Žemiau esantis pokalbis gimė dėl jau minėtos “Nuomonės“, todėl labai rekomenduoju nuo jos ir pradėti.

mbž: Mąsčiau apie tavo straipsnį ir… Negaliu sutikti, kad Gaga mus išbandys, nes tai – tiesiog komercinis renginys, dalyvavimas kuriame nieko apie mus, kaip tautą, nepasakantis.

Iš straipsnio pasirodė, kad jei aš galiu sau leisti, turiu būtinai eiti į koncertą, nes kitaip daugiau tokių žvaigždžių mums neatveš. Bet nematau tame nieko blogo, nes, kaip ir pats sakai, renginys skirtas pelnui, o kodėl aš turiu stengtis kažkam “sumesti” ant dar vieno džipo? Didžiavimasis tuo, kad pas mus atvažiuoja žvaigždė iš Vakarų, primena tokį pasididžiavimą, kad IKEA ateina pas mus. Ir lygiai tokį pat džiaugsmą sukeltų H&M, Starbuck‘s ir kitų pasirodymas. Ir pats tam džiaugsmui dažnai pasiduodu, bet „on the second thought“ entuziazmas praeina, nes, kaip ir sakiau, pelno siekti, o ne pripažinti mus pasaulio piliečiais, jie atvyksta. Ką Gaga parodys – kad mes nevertinam pop muzikos, ar tiesiog esam per skurdūs? Kaip interpretuoti? Gal renginio organizatoriai neturi įgūdžių, gal pelno marža nustatyta per didelė? (nekalbu apie universalųjį “per maža rinka“, mirkt mirkt :)) O gal visgi žmonių pakankamai susirinks, bet vėlgi – ką tai pasakys apie mus?

Bilietą į Nicolas Jaar nusipirkau iškart. Jo atvykimas man buvo žymiai netikėtesnis. Bet nepuolu agituoti draugų, kad jūs būtinai eikit į Loftą, nes kitaip Diawara nuskurs ir daugiau niekada neatveš nieko panašaus. Bet juk tai komercinis renginys – negali reikalauti, kad ateidamas paaukočiau papildomus 100 Lt. papildomai, kad tik koncertas atsipirktų. Juk renginio metu būsiu apdorotas reklamos ir t.t.

Galų gale, nieko apie žmogų nepasako jo pasirinkimas, šiuo atveju – Gaga ar Jaar. Tai tokie renginių organizatoriai ir norėtų mus suskirstyti į muzikines pseudo subkultūras, kad mes agituotume, sirgtume, bet, kaip ir sakiau, tai tik komercija.

Jei vis dėlto lemia kažką, kur geriau mums prabalsuot pinigais – Gagos ar Jaar koncerte? Kas daugiau apie mus pasako, jei išvis kažką pasako?

Mėgaukimės tuo, kas kiekvienam patinka, o aš dar statistiką pakraipysiu ir į Grimes Rygoj nuvažiuodamas – latviai hipsteriškesni pasirodys.

KV: Tikrai nesiekiau agituoti eiti į šį koncertą! Tai kiekvieno noro ir banko sąskaitos klausimas. Tik atkreipiau dėmesį į tai, kad pirmą kartą Lietuvos muzikos istorijoje pas mus atvyksta tokio masto vardas. Kaip kažkas teisingai pasakė, “Gaga YouTube kartai yra tas pats, kas Madonna buvo MTV kartai”. Įsivaizduoji Madonnos Girlie Show turo koncertą Vilniuje 92-aisiais? Niekaip. O dabar, po 20-ies metų turime jo analogą ir jis čia pat, Vingio parke. Aš tai vertinu kaip progresą, net jei tokia reakcija, kaip teisingai pastebėjai, primena džiaugsmą, kad pas mus ateina IKEA. Taip, labai taikli ir skaudi paralelė, bet sorry, Lietuvos muzikos industrija yra tokiame lygmenyje, kai bene kiekviena interakcija su vakarais yra džiuginanti. Kuo jos daugiau, tuo geriau. Gaga yra pop scenos vardas, bet jos (interakcijos) lygiai taip reikia ir, sakykime indie scenai. Laukiu tos dienos kai Pitchforkas aprašys pirmąjį Lietuvos muzikantą. Gersiu šampaną skambant jo/jos dainoms. Ir nedrįskite man tada sakyti, kad tuščiai džiaugiuosi, kad kažkoks vakarų muzikos kritikas atkreipė dėmesį į lietuvių kūrybą.

Bet grįžtu prie to, ką rašiau – Gagos koncertas yra galimybė turėti daugiau up to date koncertų, kuria arba pasinaudosime, arba ne. Arba įrodysime, kad pas mus galima daryti brangų mainstreaminį koncertą ir taip atversime duris bene visoms šiandienos mainstreaminėms grupėms/atlikėjams, tarp kurių bus ne tik tokių, kaip daugelio dėl visiškai suprantamų priežasčių neklausoma Gaga, bet ir kokie nors Muse ar the xx; arba parodysim, kad mums to nereikia ir Siemens arenoje toliau turėsime Bryaną Adamsą. Nes į jį bilietai išperkami, jis yra saugus. Kirkorovas irgi yra saugus. Tuo tarpu Gaga yra rizikinga, nors jos populiarumo mastas tarsi suponuoja, jog ji turėtų būti saugi. Ji saugi daug kur, bet ne Lietuvoje, nes mes esame uždari muzikai.

Ir dar pabaigai – pataisyk jei klystu, bet atrodo, jog tu Gagą vertini kaip visiškai komercinį subjektą, negeneruojantį jokios meninės vertės, tik pinigus sau ir savo komandai. Aš ją matau kaip šiuolaikinės kultūros (konkrečiai muzikos ir mados) reiškinį, kuris man atrodo labai įdomus, gerai atspindintis laikmetį ir niekuo negėdingas (nors pasirinkęs infantiloką raišką). Iš skirtingų startinių pozicijų išplaukia ir skirtingas tolesnis argumentų dėliojimas.

mbž: Mano kritika susideda iš dviejų komponentų: ar kultūrinis aktas išvis kažką gali pratestuoti ar parodyti apie mus ir, jei taip, ar Gaga tam yra tinkamiausia? Sutinku – reikia suvienodinti startines pozicijas.

Pirmasis:

Tavo taip pavadinto muzikinio testo objektas, kaip suprantu, yra mūsų, lietuvių, muzikinis skonis

Nemanau, kad muzika pasako kažką apie mus kaip apie tautą ar apie žmogų individualiai. Na, pasako, bet tikrai nedaug. Anksčiau tikėjau tokiu „pasakyk, ko klausai – pasakysiu, kas tavo draugai (arba, ar mes galim būt draugai)“ mąstymu (muziką čia galima pakeisti kinu, teatru – bet kokiu kultūros reikalu). Ir kiekvieną kartą vis atsidauždavau į realybę – visa šita vartojamoji kultūra labai prastai padeda nuspręsti apie žmogų.

Geriau argumentų nesudėliosiu nei čia: http://thenewinquiry.com/essays/the-resentment-machine/

Antrasis:

Gaga. Ne, nemanau, kad ji tik prodiuserių produktas ir t.t. Pats esu kažkiek klausęs jos, per vakarėlius naudojęs. Bet: nemanau, kad ji yra pats geriausias lakmuso popierėlis, net jei, sakykim, sutartume, kad tam tikri kultūriniai reiškiniai visgi kažką pasakytų apie mus kaip apie visuomenę.

Kai galvoju apie Gagą, niekaip negaliu išmesti žodžio „hype“ iš savo minčių. Trumpai sakant, jos populiarumas, man atrodo, kilęs dėl to, kad žmonėms tiesiog reikia turėti pop karalienę. Ir kai lyginu ją su Madonna, lygiai taip pat matau ne tiek dainininkę, kiek atlikėją. Bet Gaga dar per trumpai pas mus, mes negalime jos įvertinti iš perspektyvos – jei ji nesugebės pakeisti įvaizdžio praėjus euro-dance madai, ji išnyks. Madonna kaip chameleonas prisitaikys (gal labiau anksčiau prisitaikydavo). Ir dėl to ji yra klasikinė pop karalienė. Ir dėl to Britney nėra. Todėl dėl Gagos reikėtų tiesiog palaukti. Kaip ir dėl Rihanna. Tuo tarpu Eltonas surenka pilną Vingį – jis užgrūdintas, su juo susisieti gali trys kartos. Ir jos visos buvo tame koncerte. Gaga – 14-25 metų klasterio favoritė. Kaip ir kiekviena paprasta pop muzika, ji labiausiai vartojama paauglių, nes tiesiog pakankamai primityvi. Ir tavo argumentas dėl youtube peržiūrų atkrenta kitų youtube favoritų kontekste – Bieberio, LMFAO ir pan. Paaugliai suka tas melodijas, groja per mobylkas troleibusuose – jie varo tą muziką per visus galus.

Dar vienas Gagos elementas – per visą lietuvišką reklaminę kampaniją bandoma sukurti įspūdį, kad tu būsi niekas, jei nepasirodysi koncerte. Ir tų reklamų toks tikslas – sukurti įvaizdį, kad tai bendruomeninis renginys, kažkas aukščiau kasdienybės. Bet visų tų reklamų likus mažiau nei savaitei iki koncerto nereikėtų, jei… Lietuva būtų „išlaikiusi testą“ ir iššlavusi tuos bilietus per 20 minučių.

Antrasis b: Nicolas Jaar koncerto pusė bilietų nupirkti per parą. Bilietų kaina dabar jau padidinta. Jei tikėtume testo galia, ar tai nepasako apie mūsų skonį daugiau? O gal tu manai, kad viskas ok Lietuvoje su itin subtilios muzikos mėgėjais, bet nėra to vidurinio sluoksnio tarp Adamso ir Jaar?

O gal visgi anoks tai testas tie kultūriniai renginiai?

KV: Testas, dar ir koks testas 🙂 Tik tai testas ne mūsų muzikiniam skoniui (!), o mūsų atvirumui šiandienos masinei kultūrai. Kaip minėjau, Gaga muzika yra bukoka, bet kaip popkultūros objektas ji yra velniškai įdomi ir aktuali. Bendroje Lietuvos kontekstų pasiūloje jos koncertas yra išskirtinis atvejis, nes, vėl pasikartosiu, paprastai į Lietuvą mainstream žvaigždės atvyksta tada, kai jos savo piką yra seniai perėję. Net ir tie patys RHCP, kuriuos Lietuva taip šiltai palaikė (labai tuo džiaugiuosi!), pas mus neatvyko Californication laikais, jų čia nebuvo netgi By the Way laikais. Buvo tik dabar, kai jiems, kaip grupei beveik 30 metų, kai nebeturi Frusciante, o paskutinis albumas buvo, švelniai tariant, vidutiniškas. O Gaga yra čia ir dabar. Jai 26-eri, ne 62-eji. Ne taip svarbu, kas iš jos bus po 10 metų, ar ji sugebės išlaikyti dėmesį ir populiarumą. Svarbu, kad dabar ji yra, pasikartosiu, the biggest thing. Ir čia prieiname prie esminio klausimo: ar mums reikia to the biggest thing, ar ne. Jei taip – puiku, galime pasidžiaugti, jog einame koja kojon su pasaulinėmis tendencijomis, esame integravęsi į vakarų kultūrinį lauką. Mane tai džiugintų, net jei koks nors Bieberis ar ta pati Gaga tikrai nėra geriausi vakarų kultūros dalykai. Jei ne – mes liekame ištikimi sau ir netgi tuo didžiuojamės (“nereikia mus čia jokių gagų”). Bet man toks pasididžiavimas atrodo juokingas, primenantis didžiavimąsi, jog lietuviai buvo paskutiniai pagonys.

mbž: Testas mūsų smalsumui? Galėčiau iš dalies sutikti. Kad nebekartočiau to, kas aukščiau, pasuksiu kiek kita linkme – ar manai, kad Gaga yra pats geriausias dirgiklis iš viso mainstream‘o mums lietuviams? Turiu omeny tai, jog vakarų kultūra, kad ir kokia vientisa ji bebūtų, kažkokias (net jei ir pseudo) lentynėles vis tiek turi. Ir, nežinau kodėl, bet būna taip, kad tam tikros valstybės mėgsta tam tikrus atlikėjus. Arba nemėgsta. Tad ar Gaga būtent geriausiai gali užkliudyti lietuvio stygą? O gal Rihanna? You name it. Nuojauta sako, kad Adele turėtų daugiausia šansų Lietuvoje. Tačiau, kaip suprantu, jei nenueisim į Gaga, nesulauksim ir kitų. O gaila. Pagal vieną bandymą spręsti apie visumą atrodo neadekvatu. Reikėtų, kad nuolat tokie atlikėjai būtų vežami. Tuomet ir išsigrynintų mainstreamin‘is Lietuvos veidas.

KV: Manau, kad Gaga yra labai geras dirgiklis, o gal tiksliau sakyti, lakmuso popierėlis. Geresnis už Rihanną ir netgi Adele. Adele pernelyg saugi. O Gaga – tiek dėl savo LGBT aktyvizmo, tiek dėl bitchy vaizdo klipų – konservatyviai Lietuvai yra puikus iššūkis. Koncertas jau po trijų dienų, nekantrauju sužinoti, kaip viskas bus.

mbž: Lauksiu apžvalgos!

Karolis dažniausiai rašo laikas.lt (beveik visi jo tekstai patalpinti čia), tačiau kur bus publikuota Lady Gaga koncerto apžvalga – man nežinoma (bus papildyta).

Papildymas: Karolis į Lady Gaga koncertą neis.

Susirašinėjimas su Donatu Sirgedu, no non-sense inžinieriumi, apie žaliasias energetiką, madą ir ateitį

“Aš inžinierius – ne optimistas, ne pesimistas. Man neįdomu visi šitie eko marazmai. Palaikau, kas realu – biomasės kūrenimą žiemą šildymui”.

Donatas diskusijose yra tikras skausmas, nes žino daug, noriai tuo dalijasi ir nepripažįsta “svarbu teigiama intencija” pobūdžio argumentų.

Kaskimės gilyn.

Intro (kas yra kas šiandienos energetikoje)

DS: Taigi taigi, geoterminę energiją atmetam – mažas intensyvumas ir pakenčiamas tik daumaž ties Taurage.

Lietuvos vėjų atlasas – tinkamumas pramoninei energetikai – iš esmės tik Pamario ruožas iki Tauragės, nes reikia bent 4 m/s (geriau penkių)

Saulės nauda – beveik niekinė.

Vienintelė su išlygomis yra bioenergetika, tai yra katilinės, kūrenamos mediena, medienos atliekomis, šiaudais, grūdais (nei pašariniai, nei maistiniai). Tokios energijos ekologiškumas irgi ne tiesioginis, tik nepriklausomybė aiški – šaltinis arti ir savas (iš esmės žemės ir miško ūkio atliekos, kurios paliekamos natūraliai suirti). Tačiau tai – ekologija su išlygomis, nes jas deginant išskiriamas CO2 ir tik todėl, kad CO2 prilyginama metano išsiskyrimui šiai biomasei pūnant (yrant), t.y. deginant biomasę išskiriamo CO2 masė maždaug atitinka metano masę biomasei natūraliai yrant.

Hibridinis automobilis yra blefas. Galima pasveikinti lietuvius – ekologiška važinėt senu tvarkingu automobiliu, nes pramonės pajėgumų jam pagaminti nebereikia. Tačiau dabar matuojama automobilio tarša, o ne suminė tarša gaminant, eksploatuojant, utilizuojant. Mažiau vartot yra ekologiškiau, bet kol gyvenimas, ekonomika matuojama BVP, tol nevartot reiškia mažėjantį rodiklį.

Eko pramonė tapo pačia didžiausia pramone, kuri, kaip ir tradicinė skatina vartojimą.

Toks pat blefas ir elektrinis automobilis. Troleibuso kaminas termofikacinėj elektrinėj Vilniuje, prie Giraitės žiedo, gariūnuose ir Elektrėnuose. Antra, dėl perdavimo linijų, transformatorių ir nuostolių juose troleibuso naudingumas tikrai nėra 100 proc. – pagal skaičiavimus dažnai prilygsta autobusui, tik esminis skirtumas – jis iškelia taršą iš miesto.

Jei žalieji nebūtų sustabdę Kruonio HAE statybos – turėtume akumuliatorių piko metui su visais 10 generatorių. Jei būtų nesipriešinę IAE 3 bloko statybai – jis dabar veiktų. Tokios sistemos uždarius pirmą nesaugų ir išjungus antrą užtektų, ypač tai, kad naktinė energija ne šiaip pigi (ja galima visas gatves apšviest) – jos paprasčiausiai nėra kur dėt, o kadangi elektrinių negali stabdyt ON/OFF vienu paspaudimu, o tai užtrunka, tai naktį iš esmės jos sukasi tuščiai – teršia ir gamina energiją, kurios nereikia niekam.

Ateitis (kur ir kaip mes turėtume atsidurti)

mbž: Donatai, man atrodo, neįvertini vieno aspekto – inovacijų ir mokslo pažangos. Taip, norėtųsi žymiai efektyvesnių vėjo ir saulės įrengimų, tačiau tai (tikėkimės) įvyks ateityje. Ir dabar visas pastangas, neefektyvius sprendimus nurašyti eko madai, man atrodo, yra netikslu, nes tai vienintelis būdas eksperimentuoti, o ne kišti pinigus į šiandienos technologijas.

Arginta nėra visai tikslus pavyzdys pramoninėms vėjo ir saulės jėgainėms, bet tai, kad jie pasistatė keliolika (iš tikro 35) skirtingų įrenginių ir prisidės prie įvertinimo, kas geriausiai tinka Lietuvai, manau, yra puiku ir turėtų būti skatinama.

Sukišus būsimus atominės milijardus į atsinaujinančių išteklių tobulinimą, manau, gautume rezultatą, kuriuo būtų patenkinti ir žalieji, ir praktikuojantys inžinieriai (mirkt mirkt).

Dar dėl atominės: man atrodo, geras palyginimas būtų, jei ateitų draugas ir sakytų: “Gal gali palaikyti bombą pas save namie, mokėsiu tau po kelis litus per mėnesį. Praktiškai nėra šansų, kad ji sprogs, bet jei sprogs, tai neliks nieko aplinkui“. Ar verta dėl naudos (kurios dydis tikrai nėra aiškus) rizikuoti viskuo, ką turi? Man atrodo, neverta.

DS: Saulės energetika, vėjo energetika – tai kas stumiama į Lietuvą masiškai yra būtent atgyvenos (ačiū neturtingumui, kad mažai remiama šiuo metu) t.y. būtent pasenusios technologijos – čia ir bėda. Mažas naudingumas už kurį sumokama tik pagal pavadinimus, bet ne pagal technologijų vertę.

Atominė energetika pati savaime nėra joks blogis, kaip ir kiti energijos gavimo būdai nėra panacėja. Paprasčiausiai bet koks energijos gaminimo būdas turės poveikį aplinkai, kokį – sunku pasakyti, bet kitaip nebuvo nėra ir nebus. Akcija lygi reakcijai, taigi, imant plačiau kyla tik klausimas, kaip skirstysis.

Apie atominę buvo mano komentaras, kad galėjo būti kitaip – lyg nesakiau, kad už dabartinės statybą, nes elementariai manau, kad kai pastatys – bus per vėlu, kad ji būtų naudinga. Ir beveik neabejoju, kad bus pastatyta – sunku atremti JAV projektų įgyvendinimo praktiką ir pigius Japonijos pinigus (GE – Hitachi).

Viena reiktų pamiršti, kad ekologiška, bio – vadinasi pigesnė energija. Pigios energijos amžius praeityje ir bus tik brangiau – ypač todėl, kad bendrai ieškoma sprendimo tinkančio viskam – nenulipant nuo mąstymo, kad reikia kažkuo pakeist naftą.

Mano požiūriu – ekologiška, saugu, racionalu bus tuomet, kai susitiksim penkiese ir kiekvienas turėsim, pvz. auto varomą skirtingos energijos, namą šildomą skirtingais būdais, t.y. jokio vieno sprendimo viskam, tada tikiu, kad būtų galima išlaikyti balansą nesipykstant su gamta – t.y. teršiant, kenkiant gerokai mažiau.

mbž: Gal turi pavyzdžių, kas nėra atgyvenusios technologijos? Ir nelabai supratau, ką turi omeny sakydamas, kad nenorima pakeisti naftą? Juk visos tos technologijos ir turėtų tą padaryti. Neturiu skaičiavimų, bet manyčiau, kad Lietuvą būtų įmanoma paversti naftos nenaudojančia valstybe (kažkur tą girdėjau).

DS: Pirma potenciali tapti naftos nenaudojančia (dėl gero balanso) yra Švedija – santykinai mažas gyventojų skaičius ir daug gamtinių resursų, vien, pvz., miškų, mažai žalos darančiai HE statybai, nes dideli nuolydžiai kalnuose ir praktiškai be užliejamų žemės plotų.

Tokios jėgainės, elementai, kurių atsisako, pvz., Danija, Vokietija, Prancūzija, bet pas mus pateikiama kaip naujovė. Kiniškos, Indiškos vėjo jėgainės, kurios turi prasmę tik naudojimui savom reikmėm ir tai kaip pagalbinės, yra, beje, remiamos – paskutinis valstybės atsisakymas remti buvo užtildytas, o realiai tie pinigai yra vėjais, bet ne elektra paleisti.

Didžioji dalis tos masės yra būtent tai. Antra – baterijų efektyvumas, saulės element naudingumas pasiekiamas naudojant brangius metalus (elementariai jau nekalbant apie Litį), kurie beveik visi yra išgaunami Kinijoje, kurių resursai riboti, o pati kasybos pramonė labai teršia gamtą.

Vėjas, kaip ir saulė negeneruoja nuolatinio srauto, vadinasi reikalinga visa infrastruktūra svyravimų tinkle išlyginimui, paprastai tai yra šiluminės elektrinės, nes jas lengviau paleisti ir stabdyti pagal poreikį, tačiau būtent paleidžiant ir stabdant yra didžiausios kenksmingų medžiagų emisijos, tas pats galioja AE, tas pats automobiliui. Problema net ne tas ar gali pagamint propelerį vėjo jėgainei, saulės elementą, o kaip visa tai valdyti.

Grįžtam prie kaupimo, t.y. akumuliatorių, kur padėti energiją saugojimui, kai jos per daug ir kaip ją grąžint, kai jos per mažai. Pvz. danai kurdami visą naują infrastruktūrą galvoja apie tai, kaip išnaudot net elkromobilių baterijas tuo metu, kai savininkui nereikia juo naudotis, t.y. iš esmės energija saugoma, danai galvoja apie aktvyvios energetikos namus. Visa tai būtų integruota į bendrą sistemą- tokia infrastruktūra leistų negaminti arba gaminti gerokai mažiau perteklinės energijos, vien jau tai būtų žingsnis į priekį saugant resursus. To Lietuvoje ir pasigendu, kad nekalbama apie darnią plėtrą, o kalbama apie pavienius dalykus vėjo jėgainės, saulės jėgainės, hidro jėgainės, bet nieko apie tai, kaip visa tai veiks kartu – jei viskas darniai sujungta būtų, tai neliktų ir argumentų už atominę elektrinę – dabar gi tinklas paruoštas atominei, nes jis tiesiog taip ir buvo statytas.

Dėl technologijų – manau, perspektyvios didelės (parkai) saulės jegainės (nebūtinai elementai, nes jie turi savas problemas – pvz., nepanaudota saulės šviesa (efektyvumas esant tinkamam kampui geriausiu atveju 25 proc.) sugeriama ir virsta šiluma – dabar galvojama kaip nepanaudotą grąžinti (natūraliai atgal atspindėti), taigi – saulės jėgainės, kur yra saulės – Afrikos Šiaurė (Sachara), Arabų Emyratai (dykumos), Europoje beveik tik Ispanija. Beje, ispanai tikrai turi įdomių sprendimų, kaip panaudoti šilumą, o ne šviesą – bokštinės saulės jėgainės.

O dėl elektrinių automobilių – pvz., Leaf elektromobilio tarša yra kaip automobilio naudojančio 3 l. įprastinių degalų (ne suminė gamybos, o iš energijos gamybos jo akumuliatoriams pakrauti), o įvertinant tai, kad, pvz., VW Lupo jau seniai turi tokias sąnaudas, nors jo gamybai reikia gerokai mažiau žaliavų. Gal vis gi hibridai su super kondensatoriais (pigiau pagaminti nei akumuliatorių, bet sunkiau valdyti išlaikymą) yra ta ateitis. Elektromobiliui jau nepasisekė prieš šimtą metų, kodėl turėtų būti kitaip dabar?

Nenusiteik taip, kad aš prieštarauju ekologijai, rūpinimuisi aplinka ar man nerūpi – labai rūpi, tik netikiu marketinginiais teiginiais, o įdomiau, kas už to, kokios technologijos, kokia gamyba.

Todėl, pvz., toj pat Švedijoj senas automobilis yra gerai, todėl kad jis seniai pagamintas. Jei jis tvarkingas, skaičiuojant CO2 išmetimą gautume jį didesnį nei naujo automobilio. Tačiau CO2 būtų išskirta gerokai daugiau gaminant naują, kad ir hibridinį. Psichologinis faktorius – statistiškai su nauju auto važiuojama daugiau, nei su senu.

Geriausia ekologijos pavyzdys, turbūt, seras Paul McCartney – kai savo ekologišką hibridinį Lexus atsiskraidino lėktuvu – lėktuvo išmestas CO2 skraidinant jį nekantraujančiam ekologiškai važinėt yra gerokai didesnis nei kad būtų buvęs išmestas važinėjant paprastu Rolls’u pagamintu ten pat Britanijoj. Tai ir vadinu eko manija – tiesiog gražus viršelis ir tiek.

Žodžiu, kai pristatydami žalias technologijas skaičiuos bendrą proceso taršą, bent nuo žaliavų gavimo – tada galėsiu tikėt, tačiau kuomet pateikiamas lokalios taršos skaičius – čia marketingas. Tuomet geriau nepirkt akcijos “moki už vieną – gauni tris” daikto, jei tau reikalingas tik vienas – gerokai apčiuopiamesnis teigiamas rezultatas.

mbž: Nemanau (ir tu, turbūt, nemanai), kad tas laikas, kurį dabar gaištame su prastokomis technologijomis nėra visiškai veltui. Kažkaip juk vis tiek reikia išbandyti tikrovėje laboratorijų produktus. Ir dar vienas dalykas – jei lauksime tų puikių technologijų, tai jų niekad ir neįsidiegsime, nes kai jos pasieks parduotuves, bus jau pranešta apie kažką nauja, kas bus dar geriau, ir taip pasaka be galo.

Noriu pasakyti, kad vis tiek reikia judinti tas technologijas pažingsniui. Valstijose mėgstama rodyti pirštais į Solyndra, kad atseit valstybė sukišo pinigus į ją, o ji paėmė užsilenkė, nes ne tą technologiją vystė. Bet realiai, kažkas ją turėjo pavystyt, kad sužinoti, jog ji neveikia. Tad greičiausiai proveržis bus atsitiktinis ir netikėtas, bet, kad jis įvyktų reikia užsiiminėti daugybe veiklų, kurios istoriškai atrodys bevertės (bet ne tokios ir bevertės).

Ir visada gerai turėti žmonių, kurie perka Priusus, nes pirks ir tą kitą technologiją X. Ekomada bent jau įvedė tokią sąvoką kaip ekologija į žodyną. dabar laikas ekologijai 2.0.

DS: Tiesiog mėgstu safe side, pažiūri kaip veikia ir tada gali pasakyti už ar prieš – ne apie tai, kad laukti – tai tas pats kaip laukti milijono ir neit į darbą, nes nesąmonė ir neapsimoka. Tik, dažnu atveju, jei neveikia – racionalu atsisakyt iškart. Skaudu, gaila, bet tą pripažįstant atsiranda galimybė plėtot kažką nauja, nepripažįstant – dar daugiau švaistoma jėgų tam, kas neveikia.

Kelios dienos po šio susirašinėjimo gavau Donato nuorodą į “The Venus Project”.

Kazimieras Žoromskis – neįtikėtinas lietuvių dailininkas

Po šiandienos vizito K. Žoromskio name / studijoje / dabar jau muziejuje, kuriame šiuo metu gyvena jo žmona, kilo labai daug minčių. Tokią nuostabią šeštadienio popietę, klausantis ponios Kristinos paskaitos ir tyrinėjant dailininko paveikslus, norėčiau palinkėti patirti kiekvienam.

Pats pastatas yra įsikūręs K.Kalinausko g. 12, turi du aukštus, studijos sienoje padarytas 24 kv. m. dydžio langas užpildo erdvę didžiuliu šviesos kiekiu (kitoje gatvės pusėje – Citadele bankas ir JAV ambasada). Jokios lentelės apie tai, koks lobis slepiasi viduje, išorėje nerasite – kad atvykome į reikiamą vietą patvirtino ten pat ėję moterys. Norintys aplankyti muziejų turėtų skambinti tiesiai poniai Kristinai (mes ten dalyvavome su Meno klubu, Ilma, manau, mielai pasidalintų reikiamais kontaktais).

Žoromskio darbai – itin progresyvus, vos įėjęs pasijunti kaip Niujorko galerijoje. Įspūdis neatsitiktinis, nes meninkas daugelį metų ten ir gyveno, kūrė bei mokė. Kaip sakė Kristina, Kazimieras suteikė antrą kvėpavimą pop art’ui, įnešė trečiają dimensiją į šį stilių ir sukūrė atskirą šaką, kuri dabar vadinama optiniu impresionizmu. Visi tie darbai teikia neapsakomą pasitenkinimą, kurį ypač sustiprina ir čia pat girdimos kūrėjo gyvenimo istorijos bei pasakojimai apie pačius paveiklus. Tai yra neatpasakojama, o tik išgyvenama – ir dėl to verta gyventi.

Darbas, kuriame pavaizduota labai plati autoriaus įdėjų paletė – nuo optinio impresionizmo iki ironijos.

Nebijau prisipažinti, kad tik šiandien pirmą kartą ir išgirdau apie šį meninką ir jis iškart papuola tarp tų lietuvių, kurie savo intelektiniu palikimu verčia didžiuotis esant lietuviu. Sako, kad nacionalinis motyvas kūryboje dabar jau nebėra aktualus, tačiau Žoromskis geriausius savo paveikslus užuot pardavęs atidėjo būtent Lietuvai, su kuria nuolat jautė ryšį, ir vėliau perdavė beveik šešių šimtų paveikslų kolekciją Lietuvos nacionaliniam dailės muziejui. Apie jų vertę galima tik spėti, vienintelis įvertintas paveiklas, kai buvo padovanotas Jungtinėms Tautoms, gavo 900 000 eurų žymę.

Ir čia aikčiojimas nusplopsta, nes uždavus natūralų klausimą, kur tie perduoti Lietuvai paveiklai eksponuojami, sužinai, kad visi yra laikomi požemyje. Pasirodo, buvo žadėtas pastatyti muziejus prie dabartinio namo, juos kartu sujungiant, tačiau tai neįvyko ir dabar tie paveiklai kaip ir neturi savo vietos, dūla ir, jei neklystu, net nėra nei vieno iš jų Nacionalinėje dailės galerijoje eksponuojama. Taip, šitoje vietoje labai norėtųsi teisybės.

Nežinau, kaip tai turėtų vykti, bet net neabejoju, kad pasaulyje yra jau išrasti modeliai, kaip sukurti save išlaikantį tokio tipo muziejų. Žiūrint į visus darbus negaliu nieko geresnio palinkėti, kaip surasti nuolatinius namus visiems tiems lobiams, kol bėgantis per sienas vanduo, šaltis ir laikas nenugramzdino į užmarštį tokį stiprų pasitenkinimą keliančius kūrinius.

O kol kas, galima domėtis ir grožėtis tuo, kas eksponuojama ir apie ką pasakoja ponia Kristina. Tai įkvepia ir sužadina pačius kilniausius jausmus.

Apie stereotipus – labiau jų žalą (ir laimingą pabaigą)

Maureen Parnell. Šio semestro Aplinkos, Visuomenės ir Politikos dėstytoja. Prieš kurso pradžią apsikeitėme laiškais (mat lankau jį savanoriškai) ir ateidamas į paskaitą buvau šventai įsitikinęs, kad tai bus… vyras. Retrospektyviai permąstant, nesuprantu, kodėl iškart pagalvojau, kad ji – tai vyras. Turbūt, kad politika ir moteris vis dar nėra iki galo savaime suprantama.

Dar blogiau, kad pamatęs ją ir išgirdęs pirmuosius žodžius, jau pradėjau svarstyti, kaip reiks suformuluoti savo norą nebelankyti paskaitų, nors prieš tai labai aktyviai į jas įsiprašinėjau. Na, parirodė ji man pasimetusi, labai gražios ir dvasingos priežasties ir visa problema, kad man labiau patinka tokie konkretesni ir griežtesni dėstytojai.

Po to sekė tik staigus jos kilimas mano akyse. Atlūžus kompui pasirodė ir semestro turinys, o ten – o Dieve – ir kelionė į perdirbimo gamyklą, ir Greenpeace paskaita ir… Gaia teorija. Jaučiausi kvailai po visko – ne kitaip.

Dar viena nauja dėstytoja laukė vakare – ji dar sunkiau iš pirmo žvilgsnio priimama mano vis tiek ne tokiam kaip norėčiau tolerantiškam protui. Pirmą kartą susiduriu su dėstytoja, savo plaukus slepiančia musulmoniškoje skaroje. Be to, ji labai smulkaus sudėjimo, apsirengusi labiau vyriškai ir… paslėpusi savo kaklą ir plaukus. Pirmą paskaitą man tikrai buvo įdomesnis jos akcentas ir išvaizda nei pats dalykas.

Po to sekė tik labai greitas suvokimas, kokia ji pasikausčiusi ir gal netgi ciniška. Tai tik dar labiau sužadino mano smalsumą: iš kur ji, kiek musulmonė vis dar ir… kodėl ji siūlo gyventi šia diena, netaupyti ateičiai, nes atėjus pareikalavimo dienai bankas arba draudimo kompanija jau gali būti bankrutavusi?