Open’er 2013: subjektyvūs festivalio vektoriai

Ši žemiau esanti nepretenduoja į objektyvumą. Priešingai – gimė iš kūrybinio susierzinimo skaitant kitas. Tai – nuotaikų ir pajautimų apžvalga. Subjektyvumas leidžia pasiekti bent jau tikslumą. Tebūnie neobjektyvų. Nes jei pats važiavimo į tokio tipo festivalį faktas dar kažką objektyvaus gali pasakyti apie žmogaus muzikinį “skonį” (tyčia vartoju šią sąvoką kaip aliuziją į subjektyvumą), pati kelionė per festivalį yra visiškai asmeninė kiekvienam.

Festivalio dienos yra daugybės praeities ir kažkiek vedančių į ateitį vektorių susidūrimas. Mėgstamas pokštas, jog “pusmetį po festivalio gyveni jo prisiminimais, kitą pusmetį iki būsimo – lūkesčiais ir laukimu”, vis dėlto nėra jau toks pokštas. Tad keista, kai likus savaitei iki festivalio kažkaip pasidaro tingu ir apatiška. Toliau skaityti “Open’er 2013: subjektyvūs festivalio vektoriai“

LCD Soundsystem paskutinį kartą gyvai (Niujorke)

LCD Soundsystem šiąnakt baigė savo karjerą koncertu Madison Square Garden. Vietoj žadėtų trijų valandų gavome keturių valandų koncertą, skersai ir išilgai išmaišiusį visą LCD karjerą, kuri susideda iš 3 albumų ir daugybės remix’ų, kompiliacijų ir pan. Kol kas nepavyko rasti nė vieno, skyrusio laiką tarp ketvirtos ir aštuntos ryto, išskyrus draugę, kuri užmigo šalia po pirmųjų dviejų valandų (pakomentuokit, jei).

Apibendrinant, pasirodymas buvo didingas ir neapleido įspūdis, kad tai grupė, kuri išliks muzikos istorijoje kaip vienas geriausių dalykų, įvykusių šį šimtmetį. Čia nebuvo įprastinių šokėjų ar miližiniškų ekranų pompastikos – tik balionai pabaigoje ir kosminio erdvėlaivio dekoracija. Tačiau buvo iki tobulybės kilsteltas autentiškas LCD post-punk skambesys, kur norisi priliesti kiekvieną sample’ą ar būgno kaukštelėjimą atskirai. Buvo ir Arcade Fire, padėję su “North American Scum“ pritarimu, tačiau jų pasirodymas buvo labiau simbolinis – James Murphy viename paskutinių interviu atskleidė, kad jau du kartus turėjo atsisakyti jų albumo prodiusavimo, tad, galima sakyti, naujos pradžios pažadas pabaigoje.

Kadangi esu matęs paskutiniojo albumo turnė koncertą, iš šios nakties koncerto tikėjausi ne tiek ir daug, labiau malonaus pakartojimo to, ką jau esu matęs gyvai. Tačiau stulbinanti keturių valandų renginio trukmė, pasirodo, slėpė grandiozinį keturių dalių koncertą (įskaitantą bisą). Pirmoji dalis buvo maždaug tokia, kokią ir mačiau Glazge, tik baigėsi nežinoma daina (Murphy didžiuodamasis po jos sakė – juk žadėjau, kad bus dar niekur negirdėtų kūrinių), tačiau antroji dalis mane visiškai nustebino. LCD Soundsystem turi išleidę specialią kompiliaciją Nike ir iPod bėgiojimo įrenginiui, pavadintą “45:33“ (jos trukmė iš tikrųjų ne tokia). Niekada nesitikėjau pamatyti ją atliekamą gyvai, tačiau būtent tai ir įvyko. Žandikaulis atvipo ir burna apsalo.

Trečiojoje dalyje dėjosi dar malonesni dalykai – LCD išpildė savo svajonę ir pirmą kartą gyvai atliko “Bye Bye Bayou“, dar daug savo hitų ir išėjo į bisą, kur Murphy skaičiuodamas, kiek liko dainų iki pabaigos, sakė, kad tai – tarsi laukiant Naujųjų metų, tik kad jiems atėjus, mes būsime mirę.

Viskas baigėsi, žinoma, “New York I Love You, But You’re Bringing Me Down“. Priešingai nei Glazge, tai nebuvo publiką maloninanti pabaiga, pereinanti į “Empire State of Mind“, o labiau paskutinės akimirkos fiksavimas, su sunkiai įsivažiavusia pradžia (bosistas (kaip man pasirodė) nubraukė ašarą), o Murphy niekaip nenorėjo pradėti dainuoti. Didelis nusilenkimas ir viskas. Mėgstamiausia grupė baigėsi, palikdama po savęs diskografiją nagrinėjimui ir norą kuo greičiau sužinoti, ką Murphy sukurs su Arcade Fire ar kur dar jį nuves Niujorko (gyvenimo) vingiai.

Niekada nepamiršiu, kaip Murphy liejo apmaudą dėl bilietų į paskutinį koncertą, kuriuos išgrobstė perpardavinėtojai. Ir kaip jis save ramino vos tik tai sužinojęs – “i kind of sat in my house, trying not to worry for 20 minutes, and made a very, very good coffee“. Tą ir aš darau savo lėtais savaitgaliais. Ir tada, atrodo, suprantu, kad LCD kūryba buvo žmogus, su nuopoliais ir pakilimais, meile ir neapykanta ar tiesiog nesibaigiančiu estetiniu pasitenkinimu. Pokalbiuose su tavimi jaučiuosi radęs save, o pradėjom nuo tų sunkių naktų Provincetown’e, kai naktimis dėliodamas skardines bandydavau išvingiuoti:

Sound of silver talk to me
makes you want to feel like a teenager
until you remember the feelings of
a real life emotion of teenager
then you think again

arba “It’s time to get away“. Arba “Get Innocious“. Arba laukdavau vasaros pabaigos grįžimo į Niujorką su “New York I Love You…“.

Šiąnakt ateities neliko, bet mes toliau kalbamės, kaskart kai išgirstu būgnų / lėkščių / elektronikos ir tavo balso pažadą.

P.S. Pitchfork apžvelgė kiekvieną LCD dainą.

P.P.S. Pitchfork skelbėsi suteiksiantys vienintelę galimybę pamatyti koncertą, tačiau į mėgėjiškos transliacijos kadrą nuolat papuldavo operatoriai su super profesionaliom kamerom – manau, galime tikėtis ir įrašo.

LCD Soundsystem ir YACHT gyvai Glazge

Nuklydę į šoną dėl neįvertinto žemėlapio mastelio sutikom anglę iš Kent’o: ar žinot, kur Barrowland? Ne, nežinom, bet taip pat einam į LCD Soundsystem. Sujungę savo galias į vieną netrukus išvingiavom prie jau tos arenos, anglė apžaidė perpardavinėtoją ir gavo bilietą į antrąjį iš eilės koncertą, mat vakarykštis jai palikęs tokį įspūdį, jog ji nusprendė sugrįžti. Patikino mus, kad tikrai tikrai bus nuostabu.

LCD Soundsystem @ "Barrowland" (The Shaun Woods @ Flickr)

Spindinti iš išorės, arena iš tikrųjų yra gan senovinė, medinėmis grindimis, skliautinėmis lubomis ir ne itin pralaidžiu įėjimu. Bet taip, tai puikus jaukumo garantas. Anglė tęsia savo pasakojimą – palubėj kabo didžiausias pasaulyje disco rutulys, geriausia garso kokybė Glazge (o gal ir Britanijoj – nebepamenu) ir, svarbiausia, mėgstamiausia LCD pasirodymų vieta. Visa šita gigantomanija yra toookia amerikietiška, labai miela. Puikiai prisidėjo prie bendro entuziazmo, net jei ir nebuvo tiesa.

Šviesos prigęsta, scenoje daug kostiumuotų vyrukų ir viliokliška mergina – pirmieji apšildantieji, pasirodo, ir paskutinieji, nes tikrieji pirmieji kažkur nutirpo iš žadėtos programos. Tačiau tai reiškia tik viena – scenoje duetas YACHT. Praeitą vasarą visai daug klausytas “See Mystery Lights“ neleido abejoti, ar verta ateiti į areną laiku. Ir reikalas tas, kad gyvai YACHT skamba geriau nei albume, puikiai įnešdami energijos savo aštresnėmis aranžuotėmis ir pačia dainavimo maniera. Sugrojo ir naujausiąjį “Waste of Time“, kurį girdėjau pirmąkart (galima rasti jų MySpace) ir kuris taip pat gyvai skambėjo žymiai energingiau. Kažkodėl tas jų pašėliškumas ne visiškai persiduoda į įrašus.

Kaip ir pridera apšildantiesiems, greitai susisukę užleido sceną techniniam personalui, o šie ją – LCD Soundsystem. Galėčiau papasakoti daug istorijų, kodėl būtent LCD užima tokią svarbią vietą mano muzikiniame pasaulyje – trumpai, “Sound of Silver“ dar ir dabar neatsiklausytas, DFA – mano mėgstamiausias ir garantuočiausias leiblas ir t.t. Taip taip, ir vėl amerikietiško tipo liaupsės, bet gal amerikietiškos tik dėl to, kad… nuoširdžios?

Atidarė su “Us v Them“, toliau – “Drunk Girls“ (viršuje) ir puikioji “Time to Get Away“ (apačioje). Turiu išpažinti, kad ir kokiu LCD fanu save laikyčiau, su jų pirmuoju self-titled albumu nesu susipažinęs ir dėl to, manau, atkirtau save nuo dalies malonumo, nes pasirodė daugokai nežinomų dainų. Aišku, lengva atpažinti visas iš “Sound of Silver“ (pvz., “Get Innocuous!“) ar naujausiojo “This is Happening“, bet panašu, kad buvo ir pačių pirmųjų (pagal isterišką minios priėmimą), ir b-pusių (pagal ramų minios priėmimą).

Labiausiai pastebima buvo tai, kokie rokavi LCD yra gyvų pasirodymų metu. Tikėjausi labiau elektroninio pasirodymo, praturtinto būgnais, o davė vietomis tikrai aštrų ir sunkų pasirodymą, išaukusį netgi poginimo bangą. Bet, aišku, svarbiausia man – ritmika. Kad ir ką begrotų LCD, visur jaučiamas aiškus (bet ir subtilus) aštuoniasdešimtųjų dance ritmas. Ir vien jo užtenka visą koncertą negalėti nustoti linguoti ir tampytis.

Bisas atėjo gan anksti, bet tik todėl, kad pats buvo neproporcingai ilgas. “Someone Great“, nežinoma daina ir… toji pačioji nuostabiausioji “New York, I Love You But You’re Bringing Me Down“. Taip, ji amžinai išliks daina, mažamiegėmis dienomis Amerikoje vertusia svajoti apie grįžimą į Niujorką vasaros pabaigoje. Pats tikriausias himnas! Akivaizdu, kad kitas himnas niujorkiečiams padarė ne ką menkesnį įspūdį – įterpta Alicia Keys partija ir kaip ir laikas koncerto pabaigai. Bet panašu, kad LCD tikrai mėgsta groti Glazge, nes dar sugrojama “All My Friends“, kas laužo tradicinį užbaigiamumą “New York…“.

Lipnūs ir šlapi grūdamės laiptais žemyn niūnuodami “Were gonna walk down to Electric Avenue“, turnė marškinėliai kolekcijos pradžiai ir bėgimas į paskutinį Edinburgo autobusą, nes “All My Friends“ tikrai nebuvo planuota. Marškinėlių atžvilgiu autobusas tuo metu buvo, turbūt, pats neoriginaliausias visame regione – baltieji turo marškinėliai dominavo.

Nereikia tikėtis, kad LCD Soundsystem tik man vienam specialiai ypatingi.

Grizzly Bear ir Beach House gyvai Edinburge

Miniatiūriniam tarpely tarp disertacijos pastraipų ištrūkom į ilgai lauktą kovo mėnesio koncertą – Grizzly Bear ir Beach House (pastarieji apšildė pirmuosius). Viskas vyko The Queen’s Hall – iš karto į akis krito kiek nušiūrus ir apleista aplinka, bet nepastebėti jaukumo buvo neįmanoma. Mažytė scena, prie pat žiūrovų.

Pirmieji į pūkuotukais dekoruotą sceną išėjo Beach House. Duetas plius būgnininkas atliko daugumą naujojo albumo dainų, bet, kaip ir lemta apšildančiai grupei, pernelyg nepersistengė. Užtat Victorijos balsas gyvai dar nuostabesnis! Vis padėkodami publikai, kuri vangokai priėmė, perbėgo 50 minučių setą ir vis primindami, kad jau tuoj tuoj Grizzly Bear, greitai užleido sceną techniniam personalui, kur lemputės stiklainiuose pakeitė pūkuotukus.

Kaip atrodė Beach House galima pabandyti įsivaizduoti žiūrint čia: http://pitchfork.com/tv/#/episode/2111-beach-house

Ir, kiek vėluodami, į sceną įžengė Grizzly Bear. Čia, turbūt, būtų tinkamiausias momentas pažymėti, kad Beach House vis dėlto man žymiai labiau patiko prieš koncertą. Grizzlių laukiau dėl liaupsinančių atsiliepimų apie jų gyvus pasirodymus, tačiau albumų kovoje nesunkiai laimi BH.

Vos tik įžengus GB galima pajusti kiek didesnis šios grupės svoris. Ne pirmą kartą jau tą pastebiu, kad nors ir apšildanti grupė labai patinka, prasidėjus pagrindinei daliai negali nepastebėti pokyčių scenos laikysenoje. Ir užvirė jie tokį gerą pasirodymą, kad kažin ar ką geresnio esu matęs (o matęs esu nedaug). Visa salė tarsi atgijo ir taip aistringai palaikė Grizzlius, kad šie nenustojo šypsotis, juokauti ir dėkoti viso koncerto metu. Tokią gerą garso kokybę seniai jau bebuvau radęs pasirodymo metu.

Žinoma, daugiau kūrinių skambėjo iš paskutiniojo jų Veckatimest, tačiau buvo labai malonu išgirsti ir senesniųjų dainų – tai priminė, kad kažkada aktyviai klausiausi Yellow House – kaip galėjau pamiršti šį ankstesnį susidūrimą su Grizzly lieka neaišku. Skambėjo net Colorado, kurį pirmąkart išgirdau pirmajam kurse per Manfredo sekmadieninę laidą, kurios, jau, turbūt, net nebėra. Net pačios trankiausios pasirodymo vietos skambėjo taip harmoningai, kad vertė mėgautis viskuo viskuo, ką tik jie siūlė. Bisui – acapella Two Weeks (atrodo). Ir viskas. Įelektrinti patraukėm į giedrai žvaigždėtą Edinburgo naktį.

Perduodu tolyn liaupses Grizzly Bear gyviems pasirodymams. Ir šiandien mintimis aš vis dar ten.

Kaip atrodė Grizzly Bear galima pabandyti įsivaizduoti žiūrint čia: http://pitchfork.com/tv/#/episode/2043-grizzly-bear

Hot Chip gyvai Edinburge

Pasiklausius ir apžvelgus naujausiąjį “One Life Stand“ nuo Hot Chip’ų, galima ir jų koncerte apsilankyti. Tai tik antras tikras koncertas būnant Edinburge (prieš tai – Wild Beasts) ir sunku suprasti, kokio lygio pasirodymą mačiau šeštadienį. Tačiau škotai tikrai per daug užsiiminėjo pašalinėmis veiklomis – alumi, merginimais (nors pastarasis, galbūt, sekmadieninės Valentino dienos labiau nulemtas), kalbinimais ir fotografavimais.

Akivaizdu, kad naujieji kūriniai buvo sutikti žymiai santūriau nei šlageriai “Boy from school“ ar “Overt an Over“ – pavienes rankas pakeisdavo jų gausa tik skambant jau gerai pažįstamiems praeitų albumų kūriniams. Tai, turbūt, yra normalu, kai albumas pasirodė mažiau nei prieš mėnesį, tuo labiau be stiprių hitų, nors ir fantastiškai subalansuotas ir pasimėgautinas.

Scena pasitiko skuptūra nuo albumo viršelio ant vienos iš kolonėlių – romėniška ar tai graikiška žmogaus galva. Koncertas prasidėjo taip pat kaip ir albumas – “Thieves in the Night“, “Hand me down your love“. Ir tai kiek nuvylė – dainos skambėjo taip pat kaip ir albume, o norėjosi kažko daugiau. Antram trečdaly buvo išnaudoti visi Hot Chip’ų šlageriai ir mano svajonė išgirsti “Over and Over“ gyvai išsipildė. Pabaigai dar naujojo albumo kūrinių. Bisui – dar trys, kurių vidurinysis – baladė “Slush“ – nuramino ir paleido namo.

Labai keista, kad vos įsijungus šviesoms apsauga žmones iškart stumia lauk ir akimirksiniu pradeda tvarkymąsi. Taip pat baigėsi ir Wild Beasts – mat netrukus turėjo prasidėti kita diskoteka.Nebuvo to saldaus pasimėgavimo jausmo po koncerto, kokybiška pramoga ir jokio nusivylimo. Po mėnesio – Grizzly Bear ir Beach House.

Vakar Edinburge, tam pačiam HMV Picture House kaip kad ir Hot Chip’ai pasirodė, lankėsi Vampire Weekend. Kadangi seniausiai išparduoti, nuteikė pesimistiškai. Bet vis tiek pabandžiau laimę prie durų. Ir buvau nustebintas, kaip lengva gauti bilietą, nors man pačiam dviguba kaina (£40) pasirodė per didelė ir nusprendžiau VW pagauti kuriam nors iš vasaros festivalių. Vis dėlto, labai gaila buvo, kad nesupratęs angliškos greitakalbės pražiopsojau bilietą iš paprasto žmogaus už £15 – perpardavinėtojas prišoko ir akimirksniu nupirko jį. Kaina, žinoma, iškart pavirto į £40.

Užtat pavyko naktinio Edinburgo fotosesija.