Geriausi 2014-ųjų metų albumai

Pirmąkart susiejau albumus su kalendoriniais mėnesiais. Rašydamas supratau, kad įdomiausi prisiminimai galvoje kabo visada “po ranka“. Tam tikros albumų vietos labai greitai sužadina tuos prisiminimus. Tik sąmoningai pažvelgęs atgal gali pastebėti, kad įvyko skirtingu metu. Bet koks tas metas buvo tuo metu?

Pastaruoju metu jaučiu, kad nesuprantu kažko esminio apie gyvenimą. Atrodo, prisiminimai ir yra gyvenimo džiaugsmas bei prasmė. Visada galvojau, kad sugebu juos pajausti ir įvertinti. Taip atrodė iki tada, kai supratau, jog kasdien prisimenu per mažai magiškų momentų.

Štai mano triggerių sąrašas. Toliau skaityti “Geriausi 2014-ųjų metų albumai“

Geriausi 2013-ųjų metų albumai

Praėjusiųjų metų topą ne kartą po publikavimo taisiau, todėl šiemet ėmiausi kitokios taktikos – žymiai griežtesnės atrankos ir jokių skaitinių pozicijų (tačiau prioritetinė tvarka išlieka). Pradedu nuo geriausio, pabaigoje pateiksiu papildomą kąsnį tiems, kam vis negana. Toliau skaityti “Geriausi 2013-ųjų metų albumai“

Open’er 2013: subjektyvūs festivalio vektoriai

Ši žemiau esanti nepretenduoja į objektyvumą. Priešingai – gimė iš kūrybinio susierzinimo skaitant kitas. Tai – nuotaikų ir pajautimų apžvalga. Subjektyvumas leidžia pasiekti bent jau tikslumą. Tebūnie neobjektyvų. Nes jei pats važiavimo į tokio tipo festivalį faktas dar kažką objektyvaus gali pasakyti apie žmogaus muzikinį “skonį” (tyčia vartoju šią sąvoką kaip aliuziją į subjektyvumą), pati kelionė per festivalį yra visiškai asmeninė kiekvienam.

Festivalio dienos yra daugybės praeities ir kažkiek vedančių į ateitį vektorių susidūrimas. Mėgstamas pokštas, jog “pusmetį po festivalio gyveni jo prisiminimais, kitą pusmetį iki būsimo – lūkesčiais ir laukimu”, vis dėlto nėra jau toks pokštas. Tad keista, kai likus savaitei iki festivalio kažkaip pasidaro tingu ir apatiška. Toliau skaityti “Open’er 2013: subjektyvūs festivalio vektoriai“

Geriausi 2012-ųjų metų albumai

Dar vieni metai baigti, dar vienas sąrašas prieš jūsų akis. Kaip ir anksčiau, sudarytas remiantis perklausų skaičiumi, vėliau padarant subjektyvius pakeitimus. Galime diskutuoti dėl metodikos, tačiau perklausų kiekis padeda nepamiršti, pavyzdžiui, koks svarbus the Shins albumas buvo vasario / kovo mėnesiais.

Pirmoji vieta nebuvo tokia aiški kaip pirmasis trejetukas. Žinau, kad po pusmečio manysiu kitaip, tačiau laikas fiksuoti ir nebedaryti pakeitimų (kad ir kaip tokių dabar norėčiau 2011-ųjų sąrašui).

Atskirai paminėti privalau Nicolas Jaar “Essential Mix”, kuris nėra albumas, bet tikrai yra geriausias metų mix’as – 2 valandos elektronikos ir klasikinės muzikos derinio, verčiančio aikčioti ir negalėti patikėti.

Pradžiai – trylika vertų paminėjimo. Toliau skaityti “Geriausi 2012-ųjų metų albumai“

Geriausi 2011-ųjų metų albumai

Metų pabaiga, reminiscencijos užvaldo mus prie vyno taurės, topų ir pašnekesių su draugais. Praūžė galybė metų “-iausiųjų“ topų ir dėkui visiems kritikams, kad jie yra, nes metų pabaigoje užtenka atsisiųsti kelis geriausius Holivudo produktus ir praignoruoti komercinį kiną visus likusius metus. Taip pat ir su vynų topu – metų pabaigoje visada vykomas užsipirkimas ir topo siaurinimas.

Muzika turi kiek kitokią metinę istoriją. Kad ir kokie riboti mano rinkimosi šaltiniai ir laisvo laiko gabalai būtų, tačiau vis tiek jaučiuosi visus metus daugmaž žinantis, kas dedasi šiame pasaulyje. Ir jaučiuosi galįs sudaryti topą bent jau šioje srityje. Tenka paapgailestauti, kad tas topas yra paveiktas klausinių darbe, o šie, žinia, negali būti tokie subtilūs ir užvaldantys klausytojo dėmesį, nes, kaip ten bebūtų, exceliui irgi reikia dėmesio. Arba aš tiesiog tampu pop berniuku.

Metų muzikinis įvykis garantuotai buvo festivalių nekaltybės praradimas Heineken Open’eryje. Tai, turbūt, nėra kažkas, kuo reikėtų girtis, bet pirmas kartas ir yra pirmas kartas. Ir jis turėjo Cut Copy su James Blake (rasim juos tope aukštai), kas yra visai daug.

Prieš patį topą – keletas albumų, kurie į jį nepapuolė, bet kuriuos reikėtų paminėti:

  • Kanye West apšilimui išleido “Good Friday Bootleg”, kurio vertingiausia dalis yra “Christian Dior Denim Flow“;
  • Lykke Li “Wounded Rhymes” – “Youh Novels“ įpėdinis, kuris buvo kiek gilesnis ir tamsesnis – turbūt dėl to ir nebuvo tiek daug klausytas;
  • Jamaica “No Problem“ – pop, klausytas darbe ir turi vertingą “Jericho“;
  • Danger Mouse & Daniele Luppi “ROME” – pabūsiu mr. obvious, bet niekaip kitaip neapibūdinsi šio albumo, kaip sinematiško ir atmosferiško. Taip, čia yra ir Jack White, ir Norah Jones, ir jiems visiems pavyksta gan neblogai;
  • DJ Quik “The Book of David” – kad neatrodytų, kad šiemet buvo tik Drake, Kanye West ir Jay-Z hip-hopo pasaulyje. Siūlau pradėti nuo “Flow for Sale“;
  • Feist “Metals” – norisi sakyti, kad kamerinis, bet ne visai. Neblogas, tačiau kažko pritrūko. Labiausiai patiko “Graveyard“;
  • Girls “Father, Son, Holy Ghost“ – puiki grupė, tačiau niekaip netampu jų fanu. Labai stiprūs ant popieriaus, tačiau vis neprisikasu iki jų širdies;
  • M83 “Hurry Up, We’re Dreaming“ – tikrai geras albumas, tačiau per vėlai jį atradau ir galbūt jau tik kitąmet pamilsiu. Bet kuriuo atveju, “Midnight City“ yra viena įsimintiniausių šių metų dainų;
  • Toro y Moi “Underneath the Pine” – vėlgi, puikus ant popieriaus, turintis gerų dainų, tačiau taip ir iki galo nepatikęs albumas.

O dabar – jo didenybė, 2011-ųjų metų topas. Rinkausi iš labiau klausytų per metus ir dariau pataisymus, kurie atrodė teisingiausi.

10. Wild Beasts “Smother”

Jau aprašytas anksčiau, žavesys neišblėso iki metų galo.

9. Bon Iver “Bon Iver, Bon Iver”

Vos perskaičius apžvalgas metų vidury ir perklausius buvo aišku, kad tai bus metų albumas “Pitchfork’e“ – neklydau.

8. Holy Ghost “Holy Ghost”

Geriausia, ką šiemet išleido DFA (ok ok, antra geriausia po paskutiniojo LCD Soundsystem koncerto).

Geriausioji, matyt, bus “It’s not Over“. Nors su albumais taip jau yra, kad juos reikia klausyti kaip vieną ilgą dainą ir, jei tas albumas tikrai geras, būsi apdovanotas dar stipriau nei vien tik hitu.

7. Jay-Z & Kanye West “Watch the Throne”

Šiedu, atrodo, būtų įdomūs patys savaime, tačiau turi dar ir puikų muzikos priedą. Pilnas cituotinų dalykų (“norėčiau, kad mano sūnus būtų respublikonas – tuomet jį mėgtų žmonės“; “Ką tai turėtų reikšti? – Nieko, tai tiesiog provokacija“).

Žemiau – albumą pristatantis “Otis“, kuris… į albumą nepateko (vėlgi, tokią prabangą  sau leisti gali tik J ir K (dviprasmybė dėl prabangos – tyčinė). Nors labiausiai įsiminė “Lift Off“.

6. Destroyer “Kaputt”

Kaip sakė albumą parodęs pažįstamas pR, “užsileidi ir tiesiog gražu“ (ar pan.). Labai taiklu. Todėl muzikinės citatos nebus. Nes tai tikrai Albumas.

5. The Drums “Portamento”

Mėgstu šią grupę, nors ir nėra ji labai vertinama, tačiau būtent taip suprantu indie rock’ą. Nieko tokio stipraus, kaip klausomiausia visų laikų daina “Let’s Go Surfing“, čia nėra, tačiau pats albumas visai vientisas ir vis dar melodingas. Linkiu trečio albumo jiems.

4. Drake “Take Care”

Drake’ą tikrai mėgstu. Dėl jo gilumo, išraiškos ir nejuntamo pop skonio. Ir labai linksma sutikti žmones, kurie trykšta lengva panieka Drake’ui vien dėl jo, pavadinkim, emo stiliaus. Konceptualiai tikrai vienas stipriausių metų albumų. Ir jautriausių.

Kaip pavyzdį galime paimti daugiasluoksnį “Take Care“ – pabandyk išvardinti visus čia prisidėjusius / panaudotus atlikėjus.

3. James Blake “James Blake”

James Blake pavogė geriausio metų koncerto titulą iš Cut Copy (taip buvau nusprendęs avansu) dėl vieno dominuojančio elemento – nuoširdumo. Tiek koncertas, tiek albumas tiesiog trykšta intymumu ir išmone. Aukščiausi balai.

2. Friendly Fires “Pala”

Apie Friendly Fires jau rašiau Vasaros klausiniuose. Galiu tik papildyti, kad jie mane papirko. Jau netgi pirmuoju albumu. Bus labai įdomu stebėti jų ateities kūrybą, nes kol kas tai – labai patraukli muzika ir, kiek teko girdėti, koncertuose taip pat gerai atliekama. Jau paskelbta, kad jie bus Roskildėje. Ir jei aš ten būsiu, tai… Pažiūrėsim.

1. Cut Copy “Zonoscope”

Tenesupyksta James Blake, bet metų albumas priklauso Cut Copy. Nors ir ne toks stiprus kaip “In Ghost Colours“, subalansuotas ir vientisas iki puikumo. Telieka vienas klausimas – kodėl jų gyvas pasirodymas nepaliko tokio didelio įspūdžio. Bet dar tikiuosi juos pamatyti. Ir, aišku, trečio nr.1 (ketvirto iš viso) metų albumo ateityje.

Klausomiausias šių metų albumas.

Klausomiausia šių metų daina (“Blink and You’ll Miss a Revolution“) – žemiau.

Ją išgirdę mane pažįstantys iškart sako, kad tai – mano stiliaus muzika. Sutinku. Tai netgi apibrėžia daugiau nei muzikinį skonį (pridedu aš). Ar bent jau norėčiau tikėti, kad taip ir yra.

Kas apibrėžė jus 2011-aisiais?

Vasaros klausiniai

Pasirausęs archyve matau paraleles tarp šios vasaros ir 2009-ųjų metų geriausiųjų – tiek Friendly Fires, tiek Wild Beasts grįžta su antraisiais albumais ir… tai padaro sėkmingai (nors tai gal ir nėra taip netikėta).

Friendly Fires – Pala

Neabejotinas vasaros garso takelis – melodingumas, jausmingumas ir šiek tiek padūsavimų. Sunku išskirti kažką įspūdingo, tačiau visas kartu albumas susiklauso puikiai ir tik po to nejučia susimąstai, iš kur tas “Hawaiian Air“ skamba galvoje. Tuomet susirandi fonotekoje ir vėl 45 minutės gerumo sielai.

Nežinau, kaip jūsų vasara, bet maniškė vis tiek tam tikrą laiko tarpą buvo prie kompiuterio ofise biure ir ką daugiau klausyti spiginant saulei pro stoglangį, jei ne “Pala“?.. Prieš du metus, pamenu, FF lygiai taip pat kūrė vasarą, vien dėl to, kad kažkas ore.lt apžvelgė jų koncertą Heineken Open’eryje. Šiemet pats ten buvau, FF ten nebuvo, ir gaila, nes jie labai aukštai mano norimųjų pamatyti sąraše. O skambėti turėtų kaip iTunes festivalyje.

Wild Beasts – Smother

Wild Beasts koncertas Edinburge taip ir liko neaprašytas, nes dar nebuvo gimęs MBŽ, tačiau rašyti, turbūt, ir nebūčiau turėjęs ką. MTV populiarintas “Hooting and Howling“ atvedė prie tikrai neblogo albumo, tačiau gyvas pasirodymas buvo visai neįspūdingas tuo atžvilgiu, kad išradingumo ten trūko labai (aranžuotės visai nebuvo pakeistos) – neišradingai sugrotas albumas su pakeista dainų tvarka. Ir nebesitikėjau daugiau iš jų išgirsti. Bet išgirdau.

Nors man labiau patinka įžanginis “Lion’s Share“. Albumas kitoks nei pirmasis, lyriškesnis ir gilesnis. Tai yra puiku ir tai verčia grįžti mintimis prie gyvo pasirodymo – ar gali būti, kad per tuos metus jie bus žymiai patobulėję, turintys dvigubai daugiau dainų ir… sugebantys sukurti įdomų pasirodymą? Tas vokalisto balsas man yra giliai taip įsirėžęs – tai buvo grupė, kurios klausiau vos atvykęs į Edinburgą. Išgirdęs iškart pamatau save, kopiantį į universiteto kalną su neperpučiama-neperlijama striuke, nes kitaip Škotijoje nelabai ir įmanoma. Nors saulės ten daug (net jei kartais tik koncertų salėse).

Bon Iver – Bon Iver

Apie Bon Iver, savo gėdai, žinau nedaug, tačiau pamatęs orgazmines albumo apžvalgas, aišku, jo paklausiau ir taip, tai yra visiškas grožis. Muzikinė pasaka, ne kitaip. Dėl to rodau tik albumo viršelį, atskiros dainos nedrįstu dėti.

Ko klausėtės jūs?

LCD Soundsystem paskutinį kartą gyvai (Niujorke)

LCD Soundsystem šiąnakt baigė savo karjerą koncertu Madison Square Garden. Vietoj žadėtų trijų valandų gavome keturių valandų koncertą, skersai ir išilgai išmaišiusį visą LCD karjerą, kuri susideda iš 3 albumų ir daugybės remix’ų, kompiliacijų ir pan. Kol kas nepavyko rasti nė vieno, skyrusio laiką tarp ketvirtos ir aštuntos ryto, išskyrus draugę, kuri užmigo šalia po pirmųjų dviejų valandų (pakomentuokit, jei).

Apibendrinant, pasirodymas buvo didingas ir neapleido įspūdis, kad tai grupė, kuri išliks muzikos istorijoje kaip vienas geriausių dalykų, įvykusių šį šimtmetį. Čia nebuvo įprastinių šokėjų ar miližiniškų ekranų pompastikos – tik balionai pabaigoje ir kosminio erdvėlaivio dekoracija. Tačiau buvo iki tobulybės kilsteltas autentiškas LCD post-punk skambesys, kur norisi priliesti kiekvieną sample’ą ar būgno kaukštelėjimą atskirai. Buvo ir Arcade Fire, padėję su “North American Scum“ pritarimu, tačiau jų pasirodymas buvo labiau simbolinis – James Murphy viename paskutinių interviu atskleidė, kad jau du kartus turėjo atsisakyti jų albumo prodiusavimo, tad, galima sakyti, naujos pradžios pažadas pabaigoje.

Kadangi esu matęs paskutiniojo albumo turnė koncertą, iš šios nakties koncerto tikėjausi ne tiek ir daug, labiau malonaus pakartojimo to, ką jau esu matęs gyvai. Tačiau stulbinanti keturių valandų renginio trukmė, pasirodo, slėpė grandiozinį keturių dalių koncertą (įskaitantą bisą). Pirmoji dalis buvo maždaug tokia, kokią ir mačiau Glazge, tik baigėsi nežinoma daina (Murphy didžiuodamasis po jos sakė – juk žadėjau, kad bus dar niekur negirdėtų kūrinių), tačiau antroji dalis mane visiškai nustebino. LCD Soundsystem turi išleidę specialią kompiliaciją Nike ir iPod bėgiojimo įrenginiui, pavadintą “45:33“ (jos trukmė iš tikrųjų ne tokia). Niekada nesitikėjau pamatyti ją atliekamą gyvai, tačiau būtent tai ir įvyko. Žandikaulis atvipo ir burna apsalo.

Trečiojoje dalyje dėjosi dar malonesni dalykai – LCD išpildė savo svajonę ir pirmą kartą gyvai atliko “Bye Bye Bayou“, dar daug savo hitų ir išėjo į bisą, kur Murphy skaičiuodamas, kiek liko dainų iki pabaigos, sakė, kad tai – tarsi laukiant Naujųjų metų, tik kad jiems atėjus, mes būsime mirę.

Viskas baigėsi, žinoma, “New York I Love You, But You’re Bringing Me Down“. Priešingai nei Glazge, tai nebuvo publiką maloninanti pabaiga, pereinanti į “Empire State of Mind“, o labiau paskutinės akimirkos fiksavimas, su sunkiai įsivažiavusia pradžia (bosistas (kaip man pasirodė) nubraukė ašarą), o Murphy niekaip nenorėjo pradėti dainuoti. Didelis nusilenkimas ir viskas. Mėgstamiausia grupė baigėsi, palikdama po savęs diskografiją nagrinėjimui ir norą kuo greičiau sužinoti, ką Murphy sukurs su Arcade Fire ar kur dar jį nuves Niujorko (gyvenimo) vingiai.

Niekada nepamiršiu, kaip Murphy liejo apmaudą dėl bilietų į paskutinį koncertą, kuriuos išgrobstė perpardavinėtojai. Ir kaip jis save ramino vos tik tai sužinojęs – “i kind of sat in my house, trying not to worry for 20 minutes, and made a very, very good coffee“. Tą ir aš darau savo lėtais savaitgaliais. Ir tada, atrodo, suprantu, kad LCD kūryba buvo žmogus, su nuopoliais ir pakilimais, meile ir neapykanta ar tiesiog nesibaigiančiu estetiniu pasitenkinimu. Pokalbiuose su tavimi jaučiuosi radęs save, o pradėjom nuo tų sunkių naktų Provincetown’e, kai naktimis dėliodamas skardines bandydavau išvingiuoti:

Sound of silver talk to me
makes you want to feel like a teenager
until you remember the feelings of
a real life emotion of teenager
then you think again

arba “It’s time to get away“. Arba “Get Innocious“. Arba laukdavau vasaros pabaigos grįžimo į Niujorką su “New York I Love You…“.

Šiąnakt ateities neliko, bet mes toliau kalbamės, kaskart kai išgirstu būgnų / lėkščių / elektronikos ir tavo balso pažadą.

P.S. Pitchfork apžvelgė kiekvieną LCD dainą.

P.P.S. Pitchfork skelbėsi suteiksiantys vienintelę galimybę pamatyti koncertą, tačiau į mėgėjiškos transliacijos kadrą nuolat papuldavo operatoriai su super profesionaliom kamerom – manau, galime tikėtis ir įrašo.