Kaip tai atrodys prieš mirtį – paprastas žaidimas priimti gyvenimo sprendimams

Štai jums būdas supaprastintai priimti sprendimus gyvenime!

Įkvėpimo šaltinis

Mergina sprendžia ragauti kačių maisto ar ne:

After my hangover subsided, I felt more able to seriously consider two futures: The one where I’d never know what wet cat food tasted like, and the one where I would. In both futures I’d eventually end up dead, but the one where I’d eat cat food seemed more exciting.

Priešistorė

Prie mirties šame konstrukte prijungiau dar vieną, tiesiai į širdį kertantį, straipsnį apie tai, ko labiausiai gailisi žmonės prieš pat mirtį. Toliau skaityti “Kaip tai atrodys prieš mirtį – paprastas žaidimas priimti gyvenimo sprendimams”

Laisvi minties šuoliai 2011-ųjų vidury

Bėgant per p. Obamos biografiją D.Remnicko knygoje neapleidžia jausmas, jog reikia sustoti ir pamąstyti. Prieš 50 metų juodaodžiai vis dar buvo “nepripažinti”, prieš 90 metų – moterys, o juk jau buvo pasibaigęs Pirmasis Pasaulinis karas… Mintys, blaškydamosis tarp tuomet ir dabar, negali suprasti, kodėl beprotybė užima tokią didelę vietą pasaulyje.

Toji beprotybė, arba neišmanymas, kvailumas, smelkiasi per visas gyvenimo sritis, dažnai pasislepia po teisėmis turėti savo nuomonę arba tariamu objektyvios tiesos neradimu. Vieni labiausiai mane gluminančių pavyzdžių yra liaudies išmintis. Paviršutiniška ir greita proto mankšta leidžia spėti, kad kiekvienas priežodis turi sau prieštaraujantį (“neskubėk ir būsi pirmas” vs “kas pirmesnis – tas gudresnis”; arba “žmogus – ne sala” vs “žmogus gimsta ir miršta vienas”) – medžiaga puikiam šiulaikiniam meno kūriniui, bet kas aš toks, kad galėčiau būti menininkas?

Institucijos ir vieno žmogaus aktas. Plytintis ir gajus suvokimas, kad žmogus pats gali viską, jei tik stengiasi visa širdimi. P. Obama keletą metų praleido organizuodamas Čikagoje, kuri ir dabar lieka viena labiausiai susikaldžiusių rasiškai. Keleri metai darbo bendruomenėje ir rezultatai menkai apčiuopiami. Tiesa, organizavimas yra išvis nežinoma sąvoka mūsuose. Atrodo, kad turiu tiek meilės ir ambicijų pakeisti aplinką į gera, išlikti ne istorijoje, o atmintyje, ir vis atsimušu į abejingumą ir nenorą, pirmiausia savo paties.

Į neviltį stumiančios mintys, kad ne, tu neišdrįsi, tu negalėsi eiti teisinguoju keliu. Ir kodėl? Nes nori gyventi orų gyvenimą. Ne prabangų, bet orų. Noriu turėti erdvesnį butą savo būsimai šeimai, tačiau suprantu, kad tą gauti galiu tik pakinkęs dabartinę šeimą. O turėti miglotą svajonių namą atrodo išvis nepasiekiama – nors man dar tik 23 (beveik). Žinoma, yra galimybių, bet aš kalbu apie “orų” gyvenimą. Įsikrauti į kieno nors globą dešimtmečiams neatrodo oru. Ypač kai periodiškai susideginam (-sime) kas dešimtmetį. Nebent orus – susitaikėliškas (kas man ir siūloma), bet kur dėtis ambicijai, kuri lygiai taip pat siūloma ir sveikinama.

Pradėti nuo paprastų dalykų – pasiūlyti darbe nebeprenumeruoti sąmokslo teorijomis apsėsto dienraščio, sukurti feisbuko grupę, raginančią tai padaryti kitus. Tačiau negaliu – netgi tai atrodo pernelyg pavojinga. Kvaila baimė – galbūt. Tačiau negali jaustis saugus, kai tai nepriklauso nuo tavęs.

Liberali nuostata, kad žmonės yra netaisyklingai judantys kūnai, susikuriantys gerovę, man nėra argumentas atsisakyti institucijų. Priešingai. Šiame beprotiškame pasaulyje, atrodo, kad vienintelis dalykas, kurį galime padaryti – apsidrausti. Vengti Juodųjų gulbių. Nes visas judėjimas į priekį atrodo toks netvarkingas, toks neaiškus.

Neapleidžia jausmas, jog studijos buvo peršoktos pernelyg lengvai. Taip, peršoktos. Nebuvo susikurta įprastinė vieta bibliotekoje, išskyrus tuos du disertacijos rašymo mėnesius, neperskaityta tiek knygų, neturėta tiek mąstymą keičiančių diskusijų. Pati disertacija nugrimzdo į nežinią, taip ir nepakilusi į paviršių. Ką galėjau padaryti pats? Laukiau taip ir nepaskelbto darbų konkurso, rašiau laišką su siuntiniu iškiliam ekonomistui. Galėjau daugiau? Žinoma. Bet ką būtent? Sukurti internetinį puslapį? Taip, norėčiau to, bet ar tai nebus padarymas kažko konkretaus, tuo pačiu išlaikant atstumą? Tai – ne organizavimas. Studijų laikais taip ir neįšdrįsau tapti Didžiuoju broliu. Šaukiuosi institucijų stimulo. Bet galėjau ir pats. Bet nebuvo ir skatinančios kultūros. Bet galėjau ir pats.

Kai plaukiu pats vienas, jaučiu kiekvieną savo judesį, kaip kiekvienas jo netobulumas ar klaida stabdo mane. Tačiau ritmingumas ramina. Įkvepi ir iškvepi, o darnus judesių derinys išlaiko mane paviršiuje. Galva juda tobula sinusoide, tačiau kaip norėčiau ją pramušti tikrame gyvenime.

Sukamo žiūrono greičiu aplinka pasikeičia ir tampu aplinkinių vilčių ir neišsipildymų rinkiniu, lūkesčių ir reikalavimų rinkiniu, tų pačių amžių istorijų ir liaudies išminčių įkaitu. Noriu mylėti ir tobulinti, bet kaip? Ir…

Kas aš?

O gal: koks aš turėčiau būti?