Susirašinėjimas su Karoliu Vyšniausku apie tai, kaip Lady Gaga koncertas testuos mūsų vakarietiškumą ir ar toks testas išvis įmanomas

Artėjant avansu “amžiaus koncertui” tituluojamam įvykiui vienas iš naujienų portalų patalpino Karolio Vyšniausko gan drąsią nuomonę apie tai, jog Lietuvos laukia Lady Gaga egzaminas. Publikacija išskirtiniau nei bet kokia politinė reklama pažymėta kaip “Nuomonė”.

Nuomonės man patinka, ypač Karolio – nejučia minty jį lyginu su Ramūnu Zilniu, bet tai jam turėtų būti taip pat įprasta (gal pats pakomentuos, ar tikrai), kaip man – klausimai apie mano ūgį.

Žemiau esantis pokalbis gimė dėl jau minėtos “Nuomonės”, todėl labai rekomenduoju nuo jos ir pradėti.

mbž: Mąsčiau apie tavo straipsnį ir… Negaliu sutikti, kad Gaga mus išbandys, nes tai – tiesiog komercinis renginys, dalyvavimas kuriame nieko apie mus, kaip tautą, nepasakantis.

Iš straipsnio pasirodė, kad jei aš galiu sau leisti, turiu būtinai eiti į koncertą, nes kitaip daugiau tokių žvaigždžių mums neatveš. Bet nematau tame nieko blogo, nes, kaip ir pats sakai, renginys skirtas pelnui, o kodėl aš turiu stengtis kažkam “sumesti” ant dar vieno džipo? Didžiavimasis tuo, kad pas mus atvažiuoja žvaigždė iš Vakarų, primena tokį pasididžiavimą, kad IKEA ateina pas mus. Ir lygiai tokį pat džiaugsmą sukeltų H&M, Starbuck‘s ir kitų pasirodymas. Ir pats tam džiaugsmui dažnai pasiduodu, bet „on the second thought“ entuziazmas praeina, nes, kaip ir sakiau, pelno siekti, o ne pripažinti mus pasaulio piliečiais, jie atvyksta. Ką Gaga parodys – kad mes nevertinam pop muzikos, ar tiesiog esam per skurdūs? Kaip interpretuoti? Gal renginio organizatoriai neturi įgūdžių, gal pelno marža nustatyta per didelė? (nekalbu apie universalųjį “per maža rinka”, mirkt mirkt :)) O gal visgi žmonių pakankamai susirinks, bet vėlgi – ką tai pasakys apie mus?

Bilietą į Nicolas Jaar nusipirkau iškart. Jo atvykimas man buvo žymiai netikėtesnis. Bet nepuolu agituoti draugų, kad jūs būtinai eikit į Loftą, nes kitaip Diawara nuskurs ir daugiau niekada neatveš nieko panašaus. Bet juk tai komercinis renginys – negali reikalauti, kad ateidamas paaukočiau papildomus 100 Lt. papildomai, kad tik koncertas atsipirktų. Juk renginio metu būsiu apdorotas reklamos ir t.t.

Galų gale, nieko apie žmogų nepasako jo pasirinkimas, šiuo atveju – Gaga ar Jaar. Tai tokie renginių organizatoriai ir norėtų mus suskirstyti į muzikines pseudo subkultūras, kad mes agituotume, sirgtume, bet, kaip ir sakiau, tai tik komercija.

Jei vis dėlto lemia kažką, kur geriau mums prabalsuot pinigais – Gagos ar Jaar koncerte? Kas daugiau apie mus pasako, jei išvis kažką pasako?

Mėgaukimės tuo, kas kiekvienam patinka, o aš dar statistiką pakraipysiu ir į Grimes Rygoj nuvažiuodamas – latviai hipsteriškesni pasirodys.

KV: Tikrai nesiekiau agituoti eiti į šį koncertą! Tai kiekvieno noro ir banko sąskaitos klausimas. Tik atkreipiau dėmesį į tai, kad pirmą kartą Lietuvos muzikos istorijoje pas mus atvyksta tokio masto vardas. Kaip kažkas teisingai pasakė, “Gaga YouTube kartai yra tas pats, kas Madonna buvo MTV kartai”. Įsivaizduoji Madonnos Girlie Show turo koncertą Vilniuje 92-aisiais? Niekaip. O dabar, po 20-ies metų turime jo analogą ir jis čia pat, Vingio parke. Aš tai vertinu kaip progresą, net jei tokia reakcija, kaip teisingai pastebėjai, primena džiaugsmą, kad pas mus ateina IKEA. Taip, labai taikli ir skaudi paralelė, bet sorry, Lietuvos muzikos industrija yra tokiame lygmenyje, kai bene kiekviena interakcija su vakarais yra džiuginanti. Kuo jos daugiau, tuo geriau. Gaga yra pop scenos vardas, bet jos (interakcijos) lygiai taip reikia ir, sakykime indie scenai. Laukiu tos dienos kai Pitchforkas aprašys pirmąjį Lietuvos muzikantą. Gersiu šampaną skambant jo/jos dainoms. Ir nedrįskite man tada sakyti, kad tuščiai džiaugiuosi, kad kažkoks vakarų muzikos kritikas atkreipė dėmesį į lietuvių kūrybą.

Bet grįžtu prie to, ką rašiau – Gagos koncertas yra galimybė turėti daugiau up to date koncertų, kuria arba pasinaudosime, arba ne. Arba įrodysime, kad pas mus galima daryti brangų mainstreaminį koncertą ir taip atversime duris bene visoms šiandienos mainstreaminėms grupėms/atlikėjams, tarp kurių bus ne tik tokių, kaip daugelio dėl visiškai suprantamų priežasčių neklausoma Gaga, bet ir kokie nors Muse ar the xx; arba parodysim, kad mums to nereikia ir Siemens arenoje toliau turėsime Bryaną Adamsą. Nes į jį bilietai išperkami, jis yra saugus. Kirkorovas irgi yra saugus. Tuo tarpu Gaga yra rizikinga, nors jos populiarumo mastas tarsi suponuoja, jog ji turėtų būti saugi. Ji saugi daug kur, bet ne Lietuvoje, nes mes esame uždari muzikai.

Ir dar pabaigai – pataisyk jei klystu, bet atrodo, jog tu Gagą vertini kaip visiškai komercinį subjektą, negeneruojantį jokios meninės vertės, tik pinigus sau ir savo komandai. Aš ją matau kaip šiuolaikinės kultūros (konkrečiai muzikos ir mados) reiškinį, kuris man atrodo labai įdomus, gerai atspindintis laikmetį ir niekuo negėdingas (nors pasirinkęs infantiloką raišką). Iš skirtingų startinių pozicijų išplaukia ir skirtingas tolesnis argumentų dėliojimas.

mbž: Mano kritika susideda iš dviejų komponentų: ar kultūrinis aktas išvis kažką gali pratestuoti ar parodyti apie mus ir, jei taip, ar Gaga tam yra tinkamiausia? Sutinku – reikia suvienodinti startines pozicijas.

Pirmasis:

Tavo taip pavadinto muzikinio testo objektas, kaip suprantu, yra mūsų, lietuvių, muzikinis skonis

Nemanau, kad muzika pasako kažką apie mus kaip apie tautą ar apie žmogų individualiai. Na, pasako, bet tikrai nedaug. Anksčiau tikėjau tokiu „pasakyk, ko klausai – pasakysiu, kas tavo draugai (arba, ar mes galim būt draugai)“ mąstymu (muziką čia galima pakeisti kinu, teatru – bet kokiu kultūros reikalu). Ir kiekvieną kartą vis atsidauždavau į realybę – visa šita vartojamoji kultūra labai prastai padeda nuspręsti apie žmogų.

Geriau argumentų nesudėliosiu nei čia: http://thenewinquiry.com/essays/the-resentment-machine/

Antrasis:

Gaga. Ne, nemanau, kad ji tik prodiuserių produktas ir t.t. Pats esu kažkiek klausęs jos, per vakarėlius naudojęs. Bet: nemanau, kad ji yra pats geriausias lakmuso popierėlis, net jei, sakykim, sutartume, kad tam tikri kultūriniai reiškiniai visgi kažką pasakytų apie mus kaip apie visuomenę.

Kai galvoju apie Gagą, niekaip negaliu išmesti žodžio „hype“ iš savo minčių. Trumpai sakant, jos populiarumas, man atrodo, kilęs dėl to, kad žmonėms tiesiog reikia turėti pop karalienę. Ir kai lyginu ją su Madonna, lygiai taip pat matau ne tiek dainininkę, kiek atlikėją. Bet Gaga dar per trumpai pas mus, mes negalime jos įvertinti iš perspektyvos – jei ji nesugebės pakeisti įvaizdžio praėjus euro-dance madai, ji išnyks. Madonna kaip chameleonas prisitaikys (gal labiau anksčiau prisitaikydavo). Ir dėl to ji yra klasikinė pop karalienė. Ir dėl to Britney nėra. Todėl dėl Gagos reikėtų tiesiog palaukti. Kaip ir dėl Rihanna. Tuo tarpu Eltonas surenka pilną Vingį – jis užgrūdintas, su juo susisieti gali trys kartos. Ir jos visos buvo tame koncerte. Gaga – 14-25 metų klasterio favoritė. Kaip ir kiekviena paprasta pop muzika, ji labiausiai vartojama paauglių, nes tiesiog pakankamai primityvi. Ir tavo argumentas dėl youtube peržiūrų atkrenta kitų youtube favoritų kontekste – Bieberio, LMFAO ir pan. Paaugliai suka tas melodijas, groja per mobylkas troleibusuose – jie varo tą muziką per visus galus.

Dar vienas Gagos elementas – per visą lietuvišką reklaminę kampaniją bandoma sukurti įspūdį, kad tu būsi niekas, jei nepasirodysi koncerte. Ir tų reklamų toks tikslas – sukurti įvaizdį, kad tai bendruomeninis renginys, kažkas aukščiau kasdienybės. Bet visų tų reklamų likus mažiau nei savaitei iki koncerto nereikėtų, jei… Lietuva būtų „išlaikiusi testą“ ir iššlavusi tuos bilietus per 20 minučių.

Antrasis b: Nicolas Jaar koncerto pusė bilietų nupirkti per parą. Bilietų kaina dabar jau padidinta. Jei tikėtume testo galia, ar tai nepasako apie mūsų skonį daugiau? O gal tu manai, kad viskas ok Lietuvoje su itin subtilios muzikos mėgėjais, bet nėra to vidurinio sluoksnio tarp Adamso ir Jaar?

O gal visgi anoks tai testas tie kultūriniai renginiai?

KV: Testas, dar ir koks testas 🙂 Tik tai testas ne mūsų muzikiniam skoniui (!), o mūsų atvirumui šiandienos masinei kultūrai. Kaip minėjau, Gaga muzika yra bukoka, bet kaip popkultūros objektas ji yra velniškai įdomi ir aktuali. Bendroje Lietuvos kontekstų pasiūloje jos koncertas yra išskirtinis atvejis, nes, vėl pasikartosiu, paprastai į Lietuvą mainstream žvaigždės atvyksta tada, kai jos savo piką yra seniai perėję. Net ir tie patys RHCP, kuriuos Lietuva taip šiltai palaikė (labai tuo džiaugiuosi!), pas mus neatvyko Californication laikais, jų čia nebuvo netgi By the Way laikais. Buvo tik dabar, kai jiems, kaip grupei beveik 30 metų, kai nebeturi Frusciante, o paskutinis albumas buvo, švelniai tariant, vidutiniškas. O Gaga yra čia ir dabar. Jai 26-eri, ne 62-eji. Ne taip svarbu, kas iš jos bus po 10 metų, ar ji sugebės išlaikyti dėmesį ir populiarumą. Svarbu, kad dabar ji yra, pasikartosiu, the biggest thing. Ir čia prieiname prie esminio klausimo: ar mums reikia to the biggest thing, ar ne. Jei taip – puiku, galime pasidžiaugti, jog einame koja kojon su pasaulinėmis tendencijomis, esame integravęsi į vakarų kultūrinį lauką. Mane tai džiugintų, net jei koks nors Bieberis ar ta pati Gaga tikrai nėra geriausi vakarų kultūros dalykai. Jei ne – mes liekame ištikimi sau ir netgi tuo didžiuojamės (“nereikia mus čia jokių gagų”). Bet man toks pasididžiavimas atrodo juokingas, primenantis didžiavimąsi, jog lietuviai buvo paskutiniai pagonys.

mbž: Testas mūsų smalsumui? Galėčiau iš dalies sutikti. Kad nebekartočiau to, kas aukščiau, pasuksiu kiek kita linkme – ar manai, kad Gaga yra pats geriausias dirgiklis iš viso mainstream‘o mums lietuviams? Turiu omeny tai, jog vakarų kultūra, kad ir kokia vientisa ji bebūtų, kažkokias (net jei ir pseudo) lentynėles vis tiek turi. Ir, nežinau kodėl, bet būna taip, kad tam tikros valstybės mėgsta tam tikrus atlikėjus. Arba nemėgsta. Tad ar Gaga būtent geriausiai gali užkliudyti lietuvio stygą? O gal Rihanna? You name it. Nuojauta sako, kad Adele turėtų daugiausia šansų Lietuvoje. Tačiau, kaip suprantu, jei nenueisim į Gaga, nesulauksim ir kitų. O gaila. Pagal vieną bandymą spręsti apie visumą atrodo neadekvatu. Reikėtų, kad nuolat tokie atlikėjai būtų vežami. Tuomet ir išsigrynintų mainstreamin‘is Lietuvos veidas.

KV: Manau, kad Gaga yra labai geras dirgiklis, o gal tiksliau sakyti, lakmuso popierėlis. Geresnis už Rihanną ir netgi Adele. Adele pernelyg saugi. O Gaga – tiek dėl savo LGBT aktyvizmo, tiek dėl bitchy vaizdo klipų – konservatyviai Lietuvai yra puikus iššūkis. Koncertas jau po trijų dienų, nekantrauju sužinoti, kaip viskas bus.

mbž: Lauksiu apžvalgos!

Karolis dažniausiai rašo laikas.lt (beveik visi jo tekstai patalpinti čia), tačiau kur bus publikuota Lady Gaga koncerto apžvalga – man nežinoma (bus papildyta).

Papildymas: Karolis į Lady Gaga koncertą neis.

Kazimieras Žoromskis – neįtikėtinas lietuvių dailininkas

Po šiandienos vizito K. Žoromskio name / studijoje / dabar jau muziejuje, kuriame šiuo metu gyvena jo žmona, kilo labai daug minčių. Tokią nuostabią šeštadienio popietę, klausantis ponios Kristinos paskaitos ir tyrinėjant dailininko paveikslus, norėčiau palinkėti patirti kiekvienam.

Pats pastatas yra įsikūręs K.Kalinausko g. 12, turi du aukštus, studijos sienoje padarytas 24 kv. m. dydžio langas užpildo erdvę didžiuliu šviesos kiekiu (kitoje gatvės pusėje – Citadele bankas ir JAV ambasada). Jokios lentelės apie tai, koks lobis slepiasi viduje, išorėje nerasite – kad atvykome į reikiamą vietą patvirtino ten pat ėję moterys. Norintys aplankyti muziejų turėtų skambinti tiesiai poniai Kristinai (mes ten dalyvavome su Meno klubu, Ilma, manau, mielai pasidalintų reikiamais kontaktais).

Žoromskio darbai – itin progresyvus, vos įėjęs pasijunti kaip Niujorko galerijoje. Įspūdis neatsitiktinis, nes meninkas daugelį metų ten ir gyveno, kūrė bei mokė. Kaip sakė Kristina, Kazimieras suteikė antrą kvėpavimą pop art’ui, įnešė trečiają dimensiją į šį stilių ir sukūrė atskirą šaką, kuri dabar vadinama optiniu impresionizmu. Visi tie darbai teikia neapsakomą pasitenkinimą, kurį ypač sustiprina ir čia pat girdimos kūrėjo gyvenimo istorijos bei pasakojimai apie pačius paveiklus. Tai yra neatpasakojama, o tik išgyvenama – ir dėl to verta gyventi.

Darbas, kuriame pavaizduota labai plati autoriaus įdėjų paletė – nuo optinio impresionizmo iki ironijos.

Nebijau prisipažinti, kad tik šiandien pirmą kartą ir išgirdau apie šį meninką ir jis iškart papuola tarp tų lietuvių, kurie savo intelektiniu palikimu verčia didžiuotis esant lietuviu. Sako, kad nacionalinis motyvas kūryboje dabar jau nebėra aktualus, tačiau Žoromskis geriausius savo paveikslus užuot pardavęs atidėjo būtent Lietuvai, su kuria nuolat jautė ryšį, ir vėliau perdavė beveik šešių šimtų paveikslų kolekciją Lietuvos nacionaliniam dailės muziejui. Apie jų vertę galima tik spėti, vienintelis įvertintas paveiklas, kai buvo padovanotas Jungtinėms Tautoms, gavo 900 000 eurų žymę.

Ir čia aikčiojimas nusplopsta, nes uždavus natūralų klausimą, kur tie perduoti Lietuvai paveiklai eksponuojami, sužinai, kad visi yra laikomi požemyje. Pasirodo, buvo žadėtas pastatyti muziejus prie dabartinio namo, juos kartu sujungiant, tačiau tai neįvyko ir dabar tie paveiklai kaip ir neturi savo vietos, dūla ir, jei neklystu, net nėra nei vieno iš jų Nacionalinėje dailės galerijoje eksponuojama. Taip, šitoje vietoje labai norėtųsi teisybės.

Nežinau, kaip tai turėtų vykti, bet net neabejoju, kad pasaulyje yra jau išrasti modeliai, kaip sukurti save išlaikantį tokio tipo muziejų. Žiūrint į visus darbus negaliu nieko geresnio palinkėti, kaip surasti nuolatinius namus visiems tiems lobiams, kol bėgantis per sienas vanduo, šaltis ir laikas nenugramzdino į užmarštį tokį stiprų pasitenkinimą keliančius kūrinius.

O kol kas, galima domėtis ir grožėtis tuo, kas eksponuojama ir apie ką pasakoja ponia Kristina. Tai įkvepia ir sužadina pačius kilniausius jausmus.

Pastaroji savaitė Vilniaus dailės gyvenime

Atgal prie renginių apžvalgų!

Po truputį pradedu siekti savo svajonės kolekcioniuoti, t.y. išmanyti ir gebėti mėgautis menu. Tad pastaroji savaitė gavosi kryptingai suformuota tuo tikslu.

Susitikimas su meno kolekcionieriais: Lemaitre kolekcija (organizuota Meno klubo, kurio iniciatorė – Ilma Nausėdaitė)

Sekmadienis. Prisipažinsiu, ėjau labiau norėdamas išgirsti Deimantą Narkevičių. Gėdingai nieko nežinodamas apie jį didžiąją gyvenimo dalį, dabar bandau atsigriebti ir pažinti kuo daugiau šio geriausio ir labiausiai vertinamo šiuolaikinio lietuvių menininko. Pokalbis po paskaitos apie Uteną buvo puiki to domėjimosi kulminacija. Dalies Lemaitre kolekcijos peržiūra puikiai vainikavo jų pasakojimą, pačią kolekcionavimo filosofiją. Kuri vėliau tą vakarą puikiai sukoreliavo su pagaliau prisiruoštu pažiūrėti filmu apie legendinius Vogelius. Neįtikėtina istorija, puikiai papasakota ir dokumentuota, pabaigoje išspaudžianti ašarą.

„Jaunojo tapytojo prizas 2010″ apdovanojimų vakaras ir katalogo pristatymas

Ketvirtadienis. Turėjau rinktis: ar apdovanojimų ceremonija Pamėnkalnio galerjoje, ar vėlesnis įvykis VDA Titanike su A.Zakarausko parodos atidarymu. Pasirinktas pastarasis ir, manau, neprašauta. Visų pirma, labai teigiamai nustebino naujieji VDA rūmai. Neįtikėtina, kaip tokio lygio erdvė sugebėjo iškilti sunkmečiu. Jokios abejonės, kad norėsiu sugrįžti. Jaunojo tapytojo katalogas informavo apie dviejų valandų senumo nugalėtojus. Gaila, mano favoritas Linas Jusionis nelaimėjo nieko. Bent jau pažintis užmegzta ir labai tikiuosi įsigyti jo darbų kuo artimesnėje ateityje.

Tarptautinės kino ir videomeno parodos „Milijonas ir viena diena“ atidarymas Nacionalinėje dailės galerijoje

Penktadienis. Vakaro kabliukas vėlgi buvo Deimantas Narkevičius, tiksliau jo naujojo kūrinio “Ausgetraümt” premjera. Jame vaizduojama jauna lietuvių indie rock’o grupė Without letters, grojanti vienoje iš sovietinio palikimo valgyklų Naujinikuose (jei nesumaišiau rajono). Grupėje groja ir Narkevičiaus sūnus, jei tai yra svarbu (ar yra?). Ta pati grupė ir atliko savo pasirodymą vakaro metu. Parodos apimtis tokia, kad reikalauja daug daugiau laiko ir susikaupimo nei jo gauni atidarymo renginio metu. Tačiau tai, ką spėjom peržiūrėti, paliko labai teigiamą įspūdį ir nejaugi suvilios į parodą antrąkart?

Lietuvos dailė 2000-2010: dešimt metų

Sekmadienis. Paroda, kurios svarba, mano supratimu, turėtų kelti euforiją visuomenėje. Tačiau nieko panašaus į euforiją spaudoje ar draugų rateliuose neteko girdėti. Apskritai žinau tik vieną žmogų, kuris ten jau buvo apsilankęs prieš man tai padarant šiandien. Rimtai, juk tai Lietuvos šiuolaikinio meno dekada vienoje vietoje! Įskaitant Narkevičių, Kempiną (kurio magnetinė juostelė ir pasitinka antrame aukšte) ir kitus. Parodos apimtis tokia, kad reikėtų skirti jai visą dieną, jei sugebi išlaikyti koncentraciją taip ilgai. Stengiausi judėti greitai, tačiau patekęs į tokį lobyną negali neužstrigti ties kai kuriais darbais, ypač turint omeny parodos video sekcijas. Puikiausia patriotizmo ugdymo vieta (rimtai). P.S. Katalogas įvertintas tik 16Lt – pirmąkart toks įperkamas (ir nupirktas).

Šiame kontekste labai nublanksta išankstinėje premjeroje matytas Gyčio Ivanausko mados spektaklis “Orlando”. Kad ir kaip norėtųsi, tai nebuvo spektaklis, o tik menizuotas naujos D.Urbonavičiūtės kolekcijos pristatymas, daugybės beprasmių raktažodžių ir frazių, muzikos ir šokio kratinyje.

Jaunimo teatro “Bestija žydrom akim” yra žymiai geresnis progresyvesnio teatro pavyzdys, nors ir jam kažko trūko. Keista matyti taip atnaujintą teatrą. Geresnės vietos teatrui Vilniuje dar neradau. Ir “Bestija” tą patvirtina, nors ir ne iki galo.

Vilniaus savaitė turbo režimu baigta. Dievinu šį miestą ir laukiu dar.

Kokia buvo tavo savaitė?