Istorijos apie brendimą: “Adelės gyvenimas” ir “Frances Ha”

Įspėju – atskleisiu kažkiek siužeto.

Pakankamai trumpu laiko periodu vieną nuo kito peržiūrėjau “Adelės gyvenimą” ir “Frances Ha“. Savaime užvirė palyginimai galvoje, kadangi abu filmai yra maždaug apie tą patį – brendimą, suaugimą, susidūrimus su jau nebe tokiais paaugliškais iššūkiais.

Pirmiausia, abu filmai yra labai geri. Tiek geri, kad galėtume sutarti tarpusavyje, jog jie yra tikrai geri ir, greičiausiai, patenkantys tarp metų geriausiųjų. Noriu tai pažymėti prieš eidamas tolyn – abu filmai puikiai perteikia brandos periodą, kurį kiekvienas anksčiau ar vėliau turime pereiti gyvenime. Tai, kuris iš šių dviejų filmų labiau patinka, nulemia kiekvieno mūsų subjektyvūs aspektai. Tad aš ir panagrinėsiu savąjį subjektyvumą, nes, kaip ir sakiau pastraipos pradžioje, objektyviai vertinant abu filmai yra labai geri, o subjektyvioji dalis man yra žymiai įdomesnė, tad jūsų komentaras (apačioje ar privačia žinute) man būtų neįtikėtinai įdomus. Toliau skaityti “Istorijos apie brendimą: “Adelės gyvenimas” ir “Frances Ha””

“Porno melodrama” – pavykęs politinis pamfletas

Keista eiti į filmo, kurio režisierių pažįsti labiau nei “sveikinamės”, premjerą. Filmai visais kitais atvejais juk atkeliauja iš žmonių, kurių gyvenime niekada nesutiksi ir net, greičiausiai, nepažinsi gatvėje. Tačiau tai taip pat nebuvo toks jausmas, kurį patiri eidamas į mokyklos kino / teatro vakarą. Tai – Forum cinemas, tai – Kino pavasaris, tai – jau dvi Lietuvos kino “institucijos” tą patį vakarą.

Salėje – draugai ir selebritės (šokėjas, dizaineris, politikė, rašytojas), salė pilna ir vieninga. Įžanginio Romo žodžio metu dar kartą pristatoma politinė filmo prigimtis – nepilnamečių apsaugos įstatymas, prieš kurį (nesėkmingai) kartu protestavome prie prezidentūros. Tąkart skinai filmavo protestuotojų veidus ir daugiau niekuo labai ir nesidomėjo. “Porno melodramos” protesto metu salė buvo vienalytė kaip niekada. Ir kiek nuvylė, kad skinai nesugalvojo sabotažuoti renginio – ar jie sukrunta tik tuomet, kai būna būryje ir prieš televijos kameras (o gal tik mėgsta skleisti paniką ir demonstruoti fizinį pranašumą)?  Taigi, renginys “į vienus vartus”, percituojant kitą šiandieninį komentarą apie kitą kritikuojantį filmą, bet status quo yra ir taip pakankamai platūs vartai. Keista tik, kad taip lengvai pergudraujami, nors ir susižeriantys daugumą viešojo dėmesio.

Feisbukas pakeitė įprastą santykį su filmu – visą dieną iki premjeros buvau “apšildomas” paties režisieriaus minčių ir raginimų atsisakyti išankstinių nuostatų (o jos tikrai buvo – filmas kritikų sutiktas vangiai, jei šis žodis ne per silpnas) ir priimti filmą, koks jis bebūtų. Po filmo tik sustiprėjo mano įtarimas, kad akivaizdžiai politinę žinią nešti sukurtą filmą įvertino neadekvačiai. O filmas – geras. Galima būtų sakyti, kad politizuota filmo kilmė – tarsi režisieriaus noras apsidrausti nuo meninės nesėkmės, tačiau nemanau, kad tai tiesa. Juo labiau, kad to draudimo ir neprireikia – vaidyba įtikina, siužetas – irgi. Flirtas su teatrine scena – taip pat. Filmas – trumpo metro, tad galbūt dėl to labiau nei reikėtų pasistebi, kad  scenos filme yra trys, iš kurių viena – trumpa įžanga kapinėse. Bet šis suvokimas ateina po to, pats filmas maloniai ir lengvai įtraukia ir, kad ir kaip tai skambėtų banaliai, užsinori pilno metro.

Kitos dienos komentarai feisbuke atsakė į kilusią idėją, kad spektaklis, o ne filmas, “Porno melodrama” turėjo būti (Romas sako, kad ne). Visa idiliška premjera kelia klausimą – ar kas nors pastebės, kad nepilnamečių apsaugos įstatymas visgi buvo pažeistas (šalia bilietus į “Rango” pirkusios paauglės taip pat prašė bilietų į artimiausią Kino pavasario seansą ir gavo bilietus į Porno melodramą), ar jis kam nors rūpi, kai nevilioja kamerų dėmesio? Toji idilė tikrai keista, tačiau galbūt iš tikro tai ne taip ir svarbu – filmas juk geras. Ir, galbūt netgi per gudrus ir geras, kad būtų išmurkdytas neofašistų ir politinėje pelkėje.

Meno kūrinys, pranokstantis politinę intenciją.