Kooperatyvai – vienintelis būdas teisingai atlyginti darbą?

Pastarojo meto mintys sukasi apie kooperatyvus – visiškai neįprastą tiek mūsuose, tiek pasaulyje verslo modelį, tačiau puikią atsvarą tradiciniams ABui ir UABui. O kam ta atsvara? Nes pastaruoju metu pradėjo atrodyti, jog akcininkų ir dabuotojų interesai prieštarauja vieni kitiems, nors, atrodo, sėdima viename laive.

Kooperatyvai skiriasi tuo, kad suteikia teisę darbuotojams tiek (a) gauti dalį pelno, tiek (b) aktyviai dalyvauti įmonės valdyme. Tačiau tai vis tiek juridinis, nors ir žymiai tobulesnis, asmuo. Žinoma, tokios veiklos formos vertinimas priklauso nuo požiūrio – manasis toks, kad pagrindinę vertę kuria darbuotojai, be jų verslas yra neįmanomas. Net jei pradinę idėją ir pinigus suteikė vienas ar keletas žmonių, ilgainiui verslui plečiantis tas pradinis impulsas netenka įtakos ir nematau jokių gerų argumentų, kodėl 1000-io žmonių gamykloje sukurtas pelnas pereitų į dešimtmečio senumo įkūrėjų (ir vien tik į jų) sąskaitas.

Neteigiu, jog verslo įkūrėjas, didžiojo pradinio kapitalo įnešėjas (jei toks yra) turėtų būti atlyginamas taip pat kaip ką tik į darbą priimtas žemiausios grandies darbuotojas. Tačiau dabartinė praraja tarp akcininkų ir paprastųjų, dirbančiųjų “už minimumą”, tiesiog prašosi teisingesnio sprendimo.

Pirmasis pavyzdys, išnyrantis prieš akis išgirdus tą saldų žodį “kooperatyvas”, yra britiškasis “John Lewis” – viena didžiausių tos šalies įmonių, sėkmingai auganti net ir nuosmukio laikais. Kiekvienas darbuotojas čia yra partneris ir turi teisę į uždirbtą pelną – kasmet gauna papildomą reikšmingą sumą, apskaičiuotą pagal bendrą metinį atlyginimą. Praėjusiais finansiniai metais tai buvo 15%. Intervuoti darbuotojai kalbėjo apie ženklius savo namų atnaujinimus ir kitą labiau nei apčiuopiamą naudą, kurią galės gauti su tokia užsidirbta metine premija.

Kitas aspektas – darbuotojai patys (parduotuvės lygmeniu) sprendžia einamuosius reikalus – pavyzdžiui, dirbti per Kalėdas ar ne. Jei darbuotojai susitaria, kad nedirbs, galima sakyti, susimažina ir savo premiją metų gale. Įprastas konfliktas tarp parduotuvės savininkų ar direktorių, kurių atlyginimas priklauso pardavimų, ir darbininkų nekyla dėl paprastos priežasties – patys darbuotojai ir yra akcininkai.

Toks kooperatyvo paveikslas atrodo idealistiškai, tačiau apsilankęs jų Waitrose maisto parduotuvėje negali nepajusti skirtumo. Žinoma, problemų turi ir jie, tačiau, mano galva, tai jau ne tiek įmonės struktūros problema.

Dar vienas aspektas – darbuotojų motyvacija. Nežinau, kaip yra iš tikrųjų, tačiau darbuotojų kaita turėtų būti žymiai mažesnė kooperatyvuose (jei kada rašysiu magistro darbą, jis bus apie tai). Darbuotojas, atėjęs į darbo vietą, žinotų, kad dalis jos priklauso ir jam, kiekvienas maloniai aptarnauto kliento papildomai išleistas pinigas tam tikra dalimi sugrįš jam pačiam metų gale. Ar lengva būtų palikti tokią darbo vietą, ieškoti geresnių sprendimų su kolegomis ir pan.?

O kaip yra Lietuvoje? Vienintelis man žinomas kooperatyvas yra Aibė, besiverčiantis mažmenine prekyba. Tačiau nieko daugiau apie juos nežinau, o jų internetinis puslapis nekelia pasitikėjimo, nors ir didingai vadinasi “Lietuvos kooperatyvų sajungos” puslapiu. Gal ką nors daugiau žinote jūs?

Ir apskritai, ar kooperatyvai yra geriausias sprendimas kapitalistinėje santvarkoje? Ar Lietuvoje yra daugiau sėkmingai veikiančių kooperatyvų? Kodėl jų tiek mažai?

Kodėl degalinių priešinimasis biokuro prievolei – trumparegis?

Įstatymu numatomas degalų gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių skatinimas maišant daugiau biopriedų kilstelės kainas, prognozuoja pardavėjai. Jie taip pat mano, kad planuojama prievolė pardavinėti itin ekologiškus, tačiau realiai Lietuvoje paklausos neturinčius degalus guls ant visų vartotojų pečių. VZ.LT

Labai gaila, kad negaliu perskaityti viso straipsnio, bet bandysiu pasitikėti apibendrinimu ir pakomentuosiu.

Kodėl gerai, kad ekologiškų degalų kaina kris ant visų vartotojų? Visi ir turės iniciatyvą pereiti prie ekologiško kuro. Dar daugiau: “ėdrių” mašinų savininkai tokia iniciatyvą turės didesnę, nes absoliutus papildomai sumokamas kiekis bus didesnis būtent jiems, net jei procentaliai tai paveiks visus vienodai.

Kitas dalykas – planuojama prievolė yra vienintelis būdas sukurti naują ekologiško kuro rinką ir valstybė privalo čia įsikišti. Degalinių pardavėjai, žinoma, kad priešinasi, nes tai tik didins jų kaštus, o pajamų – nelabai. Bet tai tiesa tik trumpajame laikotarpyje. Įgalindama šią prievolę vyriausybė aiškiai parodo, kam teikiamas prioritetas (transporto ekologizavimui), tad ateity reikėtų tikėtis tolimesnių rinkos kūrimo paskatų. Todėl degalinės užuot priešinusios, bandžiusios sugraudinti kenčiančio vartotojo įvaizdžiu, geriau pasirūpina atitinkamomis investicijomis, nes prievolės tą daryti tik didės.

Dar daugiau: tai puiki proga sudaryti partnerystes, nes esu tikras, kad mašinų gamintojų, naudojančių tokį kurą, yra vienetai. Todėl pirmoji deagalinė, sukūrusi patrauklų tinklą, galėtų tikėtis išskirtinio dėmesio ir iš automobilių gamintojų (pardavėjų). Ir įsivaizduok, kad ilguoju laikotarpiu toks skatinimas tik didės iš vyriausybės, tad laimės pirmasis grečiausiai įsisavinęs būsimus pokyčius.

Dar daugiau: būdamas brangesnis ekologiškas kuras tuo pačiu reiškia ir didesnes (absoliučias) maržas pačioms degalinėms. Juk vartotojui našta didės, vadinasi degalinės jos neprisiims.

Du primityvūs pavyzdžiai:

Procentaliai vienodai padidėja tiek kaštai, tiek pelnas...
...tačiau absoliutus pelno pokytis vis tiek yra teigiamas

Degalinėms netgi naudingiau kuo labiau išplėtoti brangesniojo kuro pardavimus, nes nors procentaliai uždirbs ir tiek pat, absoliučia išraiška pelnas didės ir, pavyzdžiui, akcininkams leis nusipirkti daugiau pabrangusio kuro ne tiek neįtakotų prekių, pavyzdžiui, ekonomikos vadovėlių.

Pamenu, prisidėjęs prie vieno iš pirmųjų biokuro SAAB pardavimų, sulaukiau gražaus padėkos laiško iš pirkėjo. Tuo metu Vilniuje buvo vienintelė tinkama degalinė Kareivių gatvėje. Degalinėms nebuvo automobilių, automobiliams – degalinių. Rinkos klaida, kurią ir bandoma taisyti. Pavieniai entuziastai neįkvėps visuomeninių pokyčių, nors tai nė kiek nemenkina jų entuziazmo.

Kiek ekologiškas biokuras – atskira tema.

Kodėl geresnis diplomas negarantuoja aukštesnių pajamų?

Berinkdamas medžiagą savo disertacijai randu ir šalutinės informacijos, priverčiančios nuklysti mintis tolyn nuo pagrindinio darbo.

Thurow darbų konkurencijos modelis bando paaiškinti, kodėl išlaidų švietimui didinimas nebūtinai prisideda prie šalies ateities produktyvumo augimo. Anot jo, išlaidos papildomam diplomui gali reikšti tiesiog tai, kad visi kiti, esantys konkurencinėje eilėje, turi tą diplomą, todėl ir pats, norėdamas sėkmingai konkuruoti, privalai jį turėti. Ar gi tai neprimena dabartinės Lietuvos situacijos, nors modelis ir sukurtas prieš kelis dešimtmečius?

Triukas tame, kad diplomas nerodo žmogaus turimų įgūdžių, reikalingų siekiamam darbui. Jis paprasčiausiai rodo, jog žmogus yra lengviau apmokomas ir tai, savo ruožtu, darbdaviui reiškia mažesnius kaštus. Išsilavinimas įtakoja tik apie 7% atlyginimo dydžio (aštuoneri metai po mokyklos baigimo – trečdalį, vėliau sparčiai mažėja).

Kas iš tikrųjų lemia didesnį atlyginimą? Sėkmė, asmeninės pažintys, ambicingumas, darbe įgyti gabumai (nebūtinai tokia tvarka pagal svarbą).

Paradoksalu, ar ne? Turi paklusti darbo rinkos normoms ir siekti diplomo, nors vėliau būsi atlygintas už visai kitus dalykus nei išsilavinimas.

Kaip kitaip, tuomet, skatinti produktyvumo augimą?