31-a diena neperkant maisto – ką pastebėjau?

Turiu prisipažinti, kad nors maisto ir nepirkau, atsargas naudojau, o jos jau visai baigėsi – nori nenori, teks eiti į parduotuvę. Makaronų, ryžių, arbatų – produktų, kurių neišmeta, nebent jau pagamintus, paruoštus pasišildymui. Tik vieną kartą mačiau makaronų, bet ir jie buvo išmesti, nes buvo palaidi. Todėl pragyventi visiškai nieko neperkant nepavyks – galvojau, apie mainus, bet jei jau kažko neišmeta, tai ir neapsimainysi su kitu, radusiu to daugiau nei jam reikia.

Jei mėnesio pradžia buvo euforiška, pastaroji savaitė – labai komplikuota. Nuolat pradėjau sutikti žmonių prie Tesco ir Waitrose (kas yra ir gerai, praeitą kartą susipažinau su dviem puikiom suomėm), eiti ieškoti maisto tenka kaip niekada anksti, dar dirbant prekybos centrams, nes vėliau nuėjus jau paprasčiausiai nieko neberandi. Nieko keisto: girdėjau, kad kai kas yra ir persikraustęs arčiau šitų parduotuvių vien dėl išmetamo maisto. O mūsiškis Sainsbury’s visai nuviliantis pasidarė – retai ką ir berandam. Įdomu, ar (dėl mūsų) pakeitė savo šiukšlių strategiją ar vis dėlto sumažino išmetamo maisto kiekį (tas mano optimizmas..).

Scena užkulisiuose

Waitrose mūsuose garsėjo kaip nekreipianti dėmesio į skipperius, darbuotojai mesdavo maišus šalia į konteinerį įsiropštusio žmogaus ir nieko nesakydavo. Deja, vieną kartą teko palikti aikštelę su kitais vaikinais, mat išbėgusi vadybininkė su dviem pagalbininkais buvo rimtai nusiteikusi – privati nuosavybė, kol nepaliko privačios teritorijos, neturim teisės net vaikščioti po ją (suomės labai purkštavo girdėdamos šią istoriją). Maisto padėti atgal neliepė, kaip kad Tesco yra nutikę, matyt, pirmą kartą susidūrė su maisto ieškotojais. Kaip ten bebūtų, užvakar pasisveikinau su darbuotoju, išnešusiu pilną maišą casserolių ir desertų. Vadybininkės nepakvietė.

Mėnuo, pažymėtas sėkmių, pripratimu prie jų ir dabar ateinančiu nusivylimu sunkėjant maisto gavimo sąlygoms. Kiek augantis svoris ir dalinimosi lobiais pamokos namie. Ar trūks man to Lietuvoje – nežinau. Kaip su būsimąja antropologe kalbėjom, maisto skippinimas stimuliuoja tą pirmykštį medžioklės instinktą. Neketinu sustoti.

Dvi savaitės neperkant maisto: prasideda sunkumai

Po ilgos ilgos pertraukos vėl viriau bulves – net nustebau, kokios jos skanios. Valgydamas tik prekybos centrų maistą, panašu, kad nejučia ir nubukinau savo skonio receptorius. Nebevalgydamas naminio maisto negalėjau ir palyginti jo su gamykloj ruoštu, kuris pavirto į vienodai skanų. Tiesa, bulves viriau ne tiek iš gero gyvenimo, kiek dėl to, kad baigėsi mūsų susiskippintos atsargos ir teko naudoti savąsias, t.y. bulves.

Prieš pora naktų bendranamiai nieko taip ir neparnešė, nes abu Sainsbury’s konteineriai buvo pilni paprastų šiukšlių. Praeitą naktį nusprendėme padaryti ankstyvą vizitą į Waitrose ir Tesco. Deja, jis nebuvo pakankamai ankstyvas – atsirado dar greitesnių už mus. Prie Waitrose prasilenkėm su trimis dviratininkais, įtartinai pilnais maišais. Vėliau priėję radome tuščius Waitrose konteinerius. Prie Tesco tuos pačius dviratininkus pavijome ir tikrai ten jie viską mums iš panosės ir susirinko. Pirmą kartą skippinome su kažkuo nepažįstamu.

Kadangi ir Tesco konteinerius jau jie gerokai buvo pranaršę, tenkinomės likučiais. Kai ką atidavė ir mums, tačiau turėjo pristatyti maisto draugų vakarėliui – tam reikalui pririnko dvi pilnas keliautojų kuprines ir kažkiek didelių maišų. Šnektelėjome prieš jiems išskubant ir kelios minutės po jų išvažiavimo… Pasirodė vadybininkė, kuri liepė sukrauti viską atgal ir pasišalinti, mat kažkas iš kaimynų pasiskundė.

Apsukę kvartalą viską greitai nusirinkome nuo konteinerio viršaus ir patraukėme namo. Išlepinti ankstesnių naktų sėkmių jautėmės kiek nusivylę: keli sumuštiniai, keli duonos kepaliukai, pora dėžučių desertų, sulčių pakelis, sūris, šampinjonai. Rytoj vėl nebeturėsim, tačiau rytoj jau sekmadienis, o sekmadieniai yra tos dienos, kai Sainsbury’s būna dosniausias. Kad tik vadyba liktų tokia pat!

Šią savaitę apie prekybos centrų išmetamo maisto problemą rašė ir Financial Times. Žodis freeganas nė karto nebuvo paminėtas, išvis nelabai kalbėta, kas daroma su tuo maistu, tik apžvelgti problemos mąstai (amerikiečiai išmeta 40% maisto, britai beveik 9 milijonus tonų), prekybos centrų planai nebeišmesti maisto nuo 2015 metų ir nauja technologija, leidžianti efektyviai naikinti išmestą maistą (kuris, visų pirma, išvis neturėtų būti išmetamas).

Kuomet prisimenu praeito sekmadienį laimikį ir palyginu jį su prekybos atstovų deklaruojamomis pastangomis kuo labiau mažinti išmetamo maisto kiekį, mane labai apima pyktis. Ir taip nutinka kas kartą atsidarius pilną maisto konteinerį. Todėl negaila ir naminio maisto skonio atsisakyt.

Devintoji diena neperkant maisto

“Techniškai, tai prekybos centrų nuosavybė, tačiau dar negirdėjau, kad kas nors būtų nubaustas – parduotuvės nesuinteresuotos atkreipti dėmesį į išmetamo maisto problemos mastą”. Guardian rodo istoriją žmogaus, daugiau nei metus nenaudojančio pinigų. Dokumentuojamas ir skippinimas.

Atrodo, jau mėnuo praėjo, kaip mes skippinam po prekybos centrų užkulisius. Iš tikrųjų, dar tik kiek daugiau nei savaitė. Nulis svarų maistui per tą laiką. Ir dar niekada tiek daug nevalgiau jūros gėrybių, įmantrių sūrių ir.. trikampių sumuštinių.

Praeitą naktį sumušėm visus ankstesnius laimikius. Labai sumušėm. Įsivaizduokit – atidarot konteinerį, o jis visas užpildytas šaldytais pyragais, daržovėmis ledais. Atsidarai kitą konteinerį – suši, indiškas maistas. Ir, žinoma, sumuštiniai. Tiesiogine to žodžio prasme, nebepanešėm maišų. Išgelbėjo (ir netikėk Dievu / likimu tokiais momentais) atsitiktinai ant šaligatvio numestas vežimėlis.

...ir kišo karaliai povo plunksnas į gerkles, kad galėtų nesustodami valgyti toliau

Vakarykštė naktis buvo ir baisiausioji iš visų. Konteinerius pradėjo rakinti (nežinom, kiek dėl to kalti mes patys), teritorija ryškiai apšviesta, o kai stūmėm vežimėlį per savo gyvenamąjį rajoną vidury nakties galutinai pasijautėm atkreipiantys per daug dėmesio į save. Ypač, kai einant šalia didesnų gatvių nuolat patruliuoja policija (gerai, kad šįkart jie mūsų nenusprendė patikrinti – būtų buvę labai sunku paaiškint, ką darom su Tesco vežimėliu už 20 minučių kelio pėsčiomis nuo paties Tesco).

Godumas šįkart įveikė mus. Parsinešėm per daug. Įdomu, kaip seksis gyventi, kai pasibaigs šitas mūsų aruodas. Bijau, kad nebūtų sunku vėl valgyti tiesiog ryžius su daržovėmis vietoj suši ar laukinių ryžių su marokietiška vištiena.

Antroji skippinimo naktis – nuotykiai įsibėgėja

Keturias valandas miegojęs ir Soulwax’ais prieš snaudulį kovojantis trumpai papasakosiu šios nakties nuotykius.

Susitikome su kitu lietuviu freeganu, kuris jau senas patyręs vilkas. Parodė mums savo vietas, kurios būtent tąnakt nebuvo labai sėkmingos. Dar naktį anksčiau nesėkmingai prabudėjome prie Sainsbury’s – taip ir nesulaukėme jo uždarymo. Vakar nusprendėme darkart pabandyti ir įsitikinti, ar tik sekmadieniais verta tikėtis laimikio. Pasirodo, galima ir paprastą dieną.

Prieš tai Tesco ir Starbuck’s konteinerius iškraustę turėjome du pilnus maišelius. Bet nieko ypatingo, daug saldumynų, o mums juk reikia maisto, kurį galėtume visą dieną valgyti. Todėl Sainsbury’s buvo kaip išganymas – keturi pilni maišai, plyštančios jų rankenos ir… policijos dėmesys.

Prasilenkiant su jų automobiliu taip ir pasijuokiau: tik policijos ir tetrūko. O jie nieko nelaukdami apsisuko ir sustojo prie mūsų. Neįsivaizduoju kodėl, bet mūsų akivaizdų sutrikimą jie palaikė nemokėjimu kalbėti angliškai (ar dar kažkuom kitu, bet nekenksmingu visuomenei) bei patys pradėjo siūlyti mums mūsų istoriją, t.y. kad mes einame apsipirkę namo. Ir mes, žinoma, tik linkčiojom galva. Tuo metu jau galvojau, kaip reikės paaiškinti kuo nekalčiau, kad nevagėm mes to maisto, bet jie patys padarė visą darba už mus.

Gaila, kad šįkart maistas nebuvo gražiai sudėtas dėžėse, o šiukšlių maišuose – grįžę turėjome viską plauti, kas mažina freeganismo ekologiškumą. Visgi, viliuosi, kad kaštai mažesni už naudą.

Penkios dienos neperkant maisto. Ir tikrai bus daugiau.

Pirmasis kartas – skippinimas – naujokų sėkmė

Prieš pora metų Lietuvos ryte susipažinau su freeganismu Didžiojoje Britanijoje ir jau tuomet pagalvojau, kaip jėgiška turėtų būti taip gyventi – naktimis nemokamai susirenki maisto iš konteinerių, dažnai tokio, kurio ir ne(į)pirktum. O pats maistas dar visiškai geras, prieš kelias valandas buvęs lentynose ir tokių kaip aš svarstytas: pirkti ar nepirkti. Gyvenant Lietuvoje net ir nekilo mintis, kad tai būtų įmanoma – greičiausiai dėl stereotipų ir perteklinio gyvenimo, nors įdomu kaip yra iš tikrųjų.

Šiuo metu gyvenu Edinburge ir dabar jau keista, kad freeganismas mane susirado čia tik po gero pusmečio. Pasirodo, tuo užsiiminėja ir studentai lietuviai. Ir per tuos pora metų ne kas tepasikeitė prekybos centrų šiukšlių politikoje – galbūt, daugiau konteinerių užrakinama. Tačiau gėrybių juose neatrodo, kad būtų sumažėję.

Apsukę nemažą ratą aplink rajoną įsitikinome ankstesniais patarimais vengti didžiųjų prekybos centrų, nes šie turi aukštas tvoras, o dar blogiau, kad ir maisto presavimo mašinas. Todėl nesėkmingai pabandę kelis mega Tesco sukome link galutinio mažesniojo Sainsbury’s Local. Pakeliui radome ir mažą Iceland, tačiau jų konteineris užrakintas narve. Visgi nuojauta neapgavo dėl Sainsbury’s – vienintelis konteineris, užtat koks! Dėžėse, kurios švarut švarutėlės, sukrauti kalnai trikampių sumuštinių, pieno, baklažanų, duonos, bandelių… Čiupom visą dėžę tų sumuštinių, į maišus dar prisikrovėm tiek, kiek galėjom panešti ir leidomės namo.

Pirmosios nakties laimikis

Apytiksliai paskaičiavę, vien sumuštinių parsinešėm už daugiau nei šimtą svarų (apie 400Lt). Visas parsineštas laimikis lentynose tikrai kainuoja daugiau nei du šimtus svarų. O mes viską gavome nemokamai. Dar bent antra tiek palikome konteineryje.

Skippindami nesutikome kitų freeganų, bet pasakojo, kad kartu iškraustę konteinerį nepažįstamieji pasidalina maistą ir išsiskirsto.  Tikiesi, kad galbūt yra kažkoks pasiskirstymas tarp atskirų grupių (gal ir iš tikrųjų yra?) ir nevalia brautis į svetimas valdas, tačiau įtikinamesnė versija ta, kad freeganas freeganui yra draugas, nes kovoja ne vienas prieš kitą dėl desperatiško noro išgyventi neturint pinigų, o dėl to, kad kovojama prieš sistemą – švaistūnišką prekybos centrų požiūrį į dar tinkamą vartoti, bet standartų nebeatitinkantį maistą, taip pat jokių kontrolės priemonių iš vyriausybės pusės nebuvimą.

Kitą dieną universitete valgydami atsineštus sumuštinius vis dar negalėjome patikėti, kokia supuvusi dabartinė sistema. Efektyvumas suvokiamas ne kaip kuo mažesnis išteklių naudojimas, bet kaip pelno maksimizavimas. Net jei tai reiškia mažesnį parduodamų produktų ir didesnį šiukšlių kiekį bei viską atperkantį Jo Didenybę Antkainį.

Laukdamas šionaktinio skippinimo svarstau, kiek ilgai ištempsiu nepirkęs maisto. Kol kas į pabaigą eina trečioji diena.