Susirašinėjimas su Donatu Sirgedu, no non-sense inžinieriumi, apie žaliasias energetiką, madą ir ateitį

“Aš inžinierius – ne optimistas, ne pesimistas. Man neįdomu visi šitie eko marazmai. Palaikau, kas realu – biomasės kūrenimą žiemą šildymui”.

Donatas diskusijose yra tikras skausmas, nes žino daug, noriai tuo dalijasi ir nepripažįsta “svarbu teigiama intencija” pobūdžio argumentų.

Kaskimės gilyn.

Intro (kas yra kas šiandienos energetikoje)

DS: Taigi taigi, geoterminę energiją atmetam – mažas intensyvumas ir pakenčiamas tik daumaž ties Taurage.

Lietuvos vėjų atlasas – tinkamumas pramoninei energetikai – iš esmės tik Pamario ruožas iki Tauragės, nes reikia bent 4 m/s (geriau penkių)

Saulės nauda – beveik niekinė.

Vienintelė su išlygomis yra bioenergetika, tai yra katilinės, kūrenamos mediena, medienos atliekomis, šiaudais, grūdais (nei pašariniai, nei maistiniai). Tokios energijos ekologiškumas irgi ne tiesioginis, tik nepriklausomybė aiški – šaltinis arti ir savas (iš esmės žemės ir miško ūkio atliekos, kurios paliekamos natūraliai suirti). Tačiau tai – ekologija su išlygomis, nes jas deginant išskiriamas CO2 ir tik todėl, kad CO2 prilyginama metano išsiskyrimui šiai biomasei pūnant (yrant), t.y. deginant biomasę išskiriamo CO2 masė maždaug atitinka metano masę biomasei natūraliai yrant.

Hibridinis automobilis yra blefas. Galima pasveikinti lietuvius – ekologiška važinėt senu tvarkingu automobiliu, nes pramonės pajėgumų jam pagaminti nebereikia. Tačiau dabar matuojama automobilio tarša, o ne suminė tarša gaminant, eksploatuojant, utilizuojant. Mažiau vartot yra ekologiškiau, bet kol gyvenimas, ekonomika matuojama BVP, tol nevartot reiškia mažėjantį rodiklį.

Eko pramonė tapo pačia didžiausia pramone, kuri, kaip ir tradicinė skatina vartojimą.

Toks pat blefas ir elektrinis automobilis. Troleibuso kaminas termofikacinėj elektrinėj Vilniuje, prie Giraitės žiedo, gariūnuose ir Elektrėnuose. Antra, dėl perdavimo linijų, transformatorių ir nuostolių juose troleibuso naudingumas tikrai nėra 100 proc. – pagal skaičiavimus dažnai prilygsta autobusui, tik esminis skirtumas – jis iškelia taršą iš miesto.

Jei žalieji nebūtų sustabdę Kruonio HAE statybos – turėtume akumuliatorių piko metui su visais 10 generatorių. Jei būtų nesipriešinę IAE 3 bloko statybai – jis dabar veiktų. Tokios sistemos uždarius pirmą nesaugų ir išjungus antrą užtektų, ypač tai, kad naktinė energija ne šiaip pigi (ja galima visas gatves apšviest) – jos paprasčiausiai nėra kur dėt, o kadangi elektrinių negali stabdyt ON/OFF vienu paspaudimu, o tai užtrunka, tai naktį iš esmės jos sukasi tuščiai – teršia ir gamina energiją, kurios nereikia niekam.

Ateitis (kur ir kaip mes turėtume atsidurti)

mbž: Donatai, man atrodo, neįvertini vieno aspekto – inovacijų ir mokslo pažangos. Taip, norėtųsi žymiai efektyvesnių vėjo ir saulės įrengimų, tačiau tai (tikėkimės) įvyks ateityje. Ir dabar visas pastangas, neefektyvius sprendimus nurašyti eko madai, man atrodo, yra netikslu, nes tai vienintelis būdas eksperimentuoti, o ne kišti pinigus į šiandienos technologijas.

Arginta nėra visai tikslus pavyzdys pramoninėms vėjo ir saulės jėgainėms, bet tai, kad jie pasistatė keliolika (iš tikro 35) skirtingų įrenginių ir prisidės prie įvertinimo, kas geriausiai tinka Lietuvai, manau, yra puiku ir turėtų būti skatinama.

Sukišus būsimus atominės milijardus į atsinaujinančių išteklių tobulinimą, manau, gautume rezultatą, kuriuo būtų patenkinti ir žalieji, ir praktikuojantys inžinieriai (mirkt mirkt).

Dar dėl atominės: man atrodo, geras palyginimas būtų, jei ateitų draugas ir sakytų: “Gal gali palaikyti bombą pas save namie, mokėsiu tau po kelis litus per mėnesį. Praktiškai nėra šansų, kad ji sprogs, bet jei sprogs, tai neliks nieko aplinkui“. Ar verta dėl naudos (kurios dydis tikrai nėra aiškus) rizikuoti viskuo, ką turi? Man atrodo, neverta.

DS: Saulės energetika, vėjo energetika – tai kas stumiama į Lietuvą masiškai yra būtent atgyvenos (ačiū neturtingumui, kad mažai remiama šiuo metu) t.y. būtent pasenusios technologijos – čia ir bėda. Mažas naudingumas už kurį sumokama tik pagal pavadinimus, bet ne pagal technologijų vertę.

Atominė energetika pati savaime nėra joks blogis, kaip ir kiti energijos gavimo būdai nėra panacėja. Paprasčiausiai bet koks energijos gaminimo būdas turės poveikį aplinkai, kokį – sunku pasakyti, bet kitaip nebuvo nėra ir nebus. Akcija lygi reakcijai, taigi, imant plačiau kyla tik klausimas, kaip skirstysis.

Apie atominę buvo mano komentaras, kad galėjo būti kitaip – lyg nesakiau, kad už dabartinės statybą, nes elementariai manau, kad kai pastatys – bus per vėlu, kad ji būtų naudinga. Ir beveik neabejoju, kad bus pastatyta – sunku atremti JAV projektų įgyvendinimo praktiką ir pigius Japonijos pinigus (GE – Hitachi).

Viena reiktų pamiršti, kad ekologiška, bio – vadinasi pigesnė energija. Pigios energijos amžius praeityje ir bus tik brangiau – ypač todėl, kad bendrai ieškoma sprendimo tinkančio viskam – nenulipant nuo mąstymo, kad reikia kažkuo pakeist naftą.

Mano požiūriu – ekologiška, saugu, racionalu bus tuomet, kai susitiksim penkiese ir kiekvienas turėsim, pvz. auto varomą skirtingos energijos, namą šildomą skirtingais būdais, t.y. jokio vieno sprendimo viskam, tada tikiu, kad būtų galima išlaikyti balansą nesipykstant su gamta – t.y. teršiant, kenkiant gerokai mažiau.

mbž: Gal turi pavyzdžių, kas nėra atgyvenusios technologijos? Ir nelabai supratau, ką turi omeny sakydamas, kad nenorima pakeisti naftą? Juk visos tos technologijos ir turėtų tą padaryti. Neturiu skaičiavimų, bet manyčiau, kad Lietuvą būtų įmanoma paversti naftos nenaudojančia valstybe (kažkur tą girdėjau).

DS: Pirma potenciali tapti naftos nenaudojančia (dėl gero balanso) yra Švedija – santykinai mažas gyventojų skaičius ir daug gamtinių resursų, vien, pvz., miškų, mažai žalos darančiai HE statybai, nes dideli nuolydžiai kalnuose ir praktiškai be užliejamų žemės plotų.

Tokios jėgainės, elementai, kurių atsisako, pvz., Danija, Vokietija, Prancūzija, bet pas mus pateikiama kaip naujovė. Kiniškos, Indiškos vėjo jėgainės, kurios turi prasmę tik naudojimui savom reikmėm ir tai kaip pagalbinės, yra, beje, remiamos – paskutinis valstybės atsisakymas remti buvo užtildytas, o realiai tie pinigai yra vėjais, bet ne elektra paleisti.

Didžioji dalis tos masės yra būtent tai. Antra – baterijų efektyvumas, saulės element naudingumas pasiekiamas naudojant brangius metalus (elementariai jau nekalbant apie Litį), kurie beveik visi yra išgaunami Kinijoje, kurių resursai riboti, o pati kasybos pramonė labai teršia gamtą.

Vėjas, kaip ir saulė negeneruoja nuolatinio srauto, vadinasi reikalinga visa infrastruktūra svyravimų tinkle išlyginimui, paprastai tai yra šiluminės elektrinės, nes jas lengviau paleisti ir stabdyti pagal poreikį, tačiau būtent paleidžiant ir stabdant yra didžiausios kenksmingų medžiagų emisijos, tas pats galioja AE, tas pats automobiliui. Problema net ne tas ar gali pagamint propelerį vėjo jėgainei, saulės elementą, o kaip visa tai valdyti.

Grįžtam prie kaupimo, t.y. akumuliatorių, kur padėti energiją saugojimui, kai jos per daug ir kaip ją grąžint, kai jos per mažai. Pvz. danai kurdami visą naują infrastruktūrą galvoja apie tai, kaip išnaudot net elkromobilių baterijas tuo metu, kai savininkui nereikia juo naudotis, t.y. iš esmės energija saugoma, danai galvoja apie aktvyvios energetikos namus. Visa tai būtų integruota į bendrą sistemą- tokia infrastruktūra leistų negaminti arba gaminti gerokai mažiau perteklinės energijos, vien jau tai būtų žingsnis į priekį saugant resursus. To Lietuvoje ir pasigendu, kad nekalbama apie darnią plėtrą, o kalbama apie pavienius dalykus vėjo jėgainės, saulės jėgainės, hidro jėgainės, bet nieko apie tai, kaip visa tai veiks kartu – jei viskas darniai sujungta būtų, tai neliktų ir argumentų už atominę elektrinę – dabar gi tinklas paruoštas atominei, nes jis tiesiog taip ir buvo statytas.

Dėl technologijų – manau, perspektyvios didelės (parkai) saulės jegainės (nebūtinai elementai, nes jie turi savas problemas – pvz., nepanaudota saulės šviesa (efektyvumas esant tinkamam kampui geriausiu atveju 25 proc.) sugeriama ir virsta šiluma – dabar galvojama kaip nepanaudotą grąžinti (natūraliai atgal atspindėti), taigi – saulės jėgainės, kur yra saulės – Afrikos Šiaurė (Sachara), Arabų Emyratai (dykumos), Europoje beveik tik Ispanija. Beje, ispanai tikrai turi įdomių sprendimų, kaip panaudoti šilumą, o ne šviesą – bokštinės saulės jėgainės.

O dėl elektrinių automobilių – pvz., Leaf elektromobilio tarša yra kaip automobilio naudojančio 3 l. įprastinių degalų (ne suminė gamybos, o iš energijos gamybos jo akumuliatoriams pakrauti), o įvertinant tai, kad, pvz., VW Lupo jau seniai turi tokias sąnaudas, nors jo gamybai reikia gerokai mažiau žaliavų. Gal vis gi hibridai su super kondensatoriais (pigiau pagaminti nei akumuliatorių, bet sunkiau valdyti išlaikymą) yra ta ateitis. Elektromobiliui jau nepasisekė prieš šimtą metų, kodėl turėtų būti kitaip dabar?

Nenusiteik taip, kad aš prieštarauju ekologijai, rūpinimuisi aplinka ar man nerūpi – labai rūpi, tik netikiu marketinginiais teiginiais, o įdomiau, kas už to, kokios technologijos, kokia gamyba.

Todėl, pvz., toj pat Švedijoj senas automobilis yra gerai, todėl kad jis seniai pagamintas. Jei jis tvarkingas, skaičiuojant CO2 išmetimą gautume jį didesnį nei naujo automobilio. Tačiau CO2 būtų išskirta gerokai daugiau gaminant naują, kad ir hibridinį. Psichologinis faktorius – statistiškai su nauju auto važiuojama daugiau, nei su senu.

Geriausia ekologijos pavyzdys, turbūt, seras Paul McCartney – kai savo ekologišką hibridinį Lexus atsiskraidino lėktuvu – lėktuvo išmestas CO2 skraidinant jį nekantraujančiam ekologiškai važinėt yra gerokai didesnis nei kad būtų buvęs išmestas važinėjant paprastu Rolls’u pagamintu ten pat Britanijoj. Tai ir vadinu eko manija – tiesiog gražus viršelis ir tiek.

Žodžiu, kai pristatydami žalias technologijas skaičiuos bendrą proceso taršą, bent nuo žaliavų gavimo – tada galėsiu tikėt, tačiau kuomet pateikiamas lokalios taršos skaičius – čia marketingas. Tuomet geriau nepirkt akcijos “moki už vieną – gauni tris” daikto, jei tau reikalingas tik vienas – gerokai apčiuopiamesnis teigiamas rezultatas.

mbž: Nemanau (ir tu, turbūt, nemanai), kad tas laikas, kurį dabar gaištame su prastokomis technologijomis nėra visiškai veltui. Kažkaip juk vis tiek reikia išbandyti tikrovėje laboratorijų produktus. Ir dar vienas dalykas – jei lauksime tų puikių technologijų, tai jų niekad ir neįsidiegsime, nes kai jos pasieks parduotuves, bus jau pranešta apie kažką nauja, kas bus dar geriau, ir taip pasaka be galo.

Noriu pasakyti, kad vis tiek reikia judinti tas technologijas pažingsniui. Valstijose mėgstama rodyti pirštais į Solyndra, kad atseit valstybė sukišo pinigus į ją, o ji paėmė užsilenkė, nes ne tą technologiją vystė. Bet realiai, kažkas ją turėjo pavystyt, kad sužinoti, jog ji neveikia. Tad greičiausiai proveržis bus atsitiktinis ir netikėtas, bet, kad jis įvyktų reikia užsiiminėti daugybe veiklų, kurios istoriškai atrodys bevertės (bet ne tokios ir bevertės).

Ir visada gerai turėti žmonių, kurie perka Priusus, nes pirks ir tą kitą technologiją X. Ekomada bent jau įvedė tokią sąvoką kaip ekologija į žodyną. dabar laikas ekologijai 2.0.

DS: Tiesiog mėgstu safe side, pažiūri kaip veikia ir tada gali pasakyti už ar prieš – ne apie tai, kad laukti – tai tas pats kaip laukti milijono ir neit į darbą, nes nesąmonė ir neapsimoka. Tik, dažnu atveju, jei neveikia – racionalu atsisakyt iškart. Skaudu, gaila, bet tą pripažįstant atsiranda galimybė plėtot kažką nauja, nepripažįstant – dar daugiau švaistoma jėgų tam, kas neveikia.

Kelios dienos po šio susirašinėjimo gavau Donato nuorodą į “The Venus Project”.

Apie savanaudiškumą

Žinote pasakymą “Kiekvienas žmogus yra savanaudis“? Arba “Kiekvienas poelgis yra savanaudiškas“? Jaučiate tą neigiamą potekstę, net jei galite paprieštarauti, kad tai – nebūtinai blogai; nebūtinai kiekvienas poelgis – savanaudiškas?

Tai, kad žmogus yra savanaudis, priėmiau kaip duota ir susitaikiau, bet negalėjau nurimti dėl neigiamų asociacijų – juk egzistuoja kilnūs poelgiai, kartas nuo karto gauni (ir duodi) kažką be atlygio, ką jau kalbėti apie žmones, kurie sugeba pašvęsti visą savo gyvenimą vardan kažko aukštesnio.

Ir dabar, manau, supratau, kaip sujungti šias, atrodytų, prieštaraujančias viena kitai dalis. Atsakymas – meilė.

Kiekvienas žmogus nori gauti kaip įmanoma daugiau meilės. Tai yra savanaudiškas noras ir… viskas čia gerai. Ieškodamas naujų meilės klodų gali lengvai užmigti ant laurų ir manyti, kad jau pasiekei viršūnę, pasitenkinti ir nustoti ieškoti. Tačiau tie, ieškantys toliau (arba už kuriuos paieško kas nors kitas), vis tiek galiausiai prieina prie išvados, kad daugiausia (ir nuoširdžiausios) meilės galima gauti… nesitikint jos gauti iš kuo daugiau žmonių.

Todėl dar Homero “Iliadoje“ užkoduoti garbingo gyvenimo principai, kuomet vienintelis kelias į prasmingą būtį yra tik per įnašus į visuomenę ir taip pasiekiamas išlikimas jos atmintyje, tampa (net jei ir ne visai sąmoningai) suprantami ir įsisavinami.

Galima sakyti, genamas savanaudiškumo ir noro gauti daugiau, žmogus supranta, kad tik būdamas nesavanaudis galės gauti dar daugiau meilės. Jis tą įsirašo į save, tai tampa jo gyvenimo dalimi ir atitinkamai pasikeičia poelgiai. Žmogus nebegali jaustis gerai ir integraliai elgdamasis ne pagal tuos naujus principus, kurie gali būti ir labai paprasti, kasdieniški.

Trumpai: žmogus nenori jausti diskomforto gyvendamas ne pagal savo principus. Kaip savanaudiška yra tai? 🙂

Turime ir problemą: kaip tą žmogaus savanaudiškumą pakinkyti į bendrą gėrį? Kaip nutinka, kad kai kurie teigiami principai yra įsisavinami labai ankstyvame amžiuje?

Sakyčiau, kad tik auklėjimu, švietimu, religija arba kritiniu mąstymu.

Jei esi beraštis, nesugebi mąstyti, bet esi religingas – viskas bus gerai.

Jei klausai tėvų – viskas bus gerai.

Jei pereini švietimo sistemą – viskas bus gerai.

Jei sugebi mąstyti ir atitinkamai reaguoti – viskas bus gerai.

Svarbiausias, man atrodo – švietimas. Jis turi būti visiems prieinimas, koybiškas ir atviras pasauliui, taip pat privalomas. Ne visiems pasiseka gimti gerose arba religingose šeimose, tačiau visiems gimusiems turi pasisekti gimti valstybėje, šviečiančioje savo piliečius.

Suprantu, kad tai skamba kaip skurdus modelis, baugiai primenantis puikiai Donnie Darko pavaizduotą visų poelgių priežasčių supaprastinimą iki Meilės ir Baimės, bet aš matau dideles erdves detalėms realiame gyvenime. Ypač kokybiniame principų diegimo metodų lygmenyje.

Dabar, kiek savanaudiškas yra šis įrašas ir kiek turėtų rūpėti, kiek savanaudiškas jis yra?

Išvyka į vieną iš dviejų Earthship’ų Britanijoje

Earthship – sunkiai į lietuvių kalbą išverčiama sąvoka, greičiausiai – pasyvaus šildymo namas. Aplankytasis vadinasi Greenhead Moss Earthship ir yra vienas iš dviejų Earthshipų Didžiojoje Britanijoje, apie 50 mylių nuo Edinburgo (kitas – Earthship Fife). Ekskursija buvo dalis Environment, Society and Politics mokamojo dalyko, kurio dėstytoją jau anksčiau aprašiau stereotipų rubrikoje.

Didžiausią įspūdį paliko tas faktas, kad Earthship’as sugeba palaikyti pastovią 24 laipsnių temperatūrą viduje tiek žiemą, tiek vasarą… nenaudodamas jokių šildymo prietaisų. Taip, tikrai. Netgi perklausiau statytojų, ar nebus nei vieno radiatoriaus ar šildytuvo pabaigtame pastate,  ir jie atsakė, kad ne. Nežinau, kaip tai pagrįsta fiziškai, tačiau namas per pora metų įšyla, nes yra įkasamas į kalniuką, o jo sienas sudaro padangos, prikimštos žemių ir betono, ir pačios žemės. Sienos – apie pusantro metro storio, jei neklystu.

Vandentiekio srityje irgi geros naujienos – tas pats vanduo panaudojamas dar keturis kartus, viską prafiltruoja technologiškai pažangūs valymo įrenginiai. Pakinkomas net ir lietaus vanduo (matosi nuotraukoje viršuje). Energija gaunama iš saulės kolektorių ir vėjo jėgainių, kurios bus įrengtos vėliau. Jokių komunalinių sąskaitų, nebent už šiukšlių išvežimą. Galima pasiekti 90% efektyvumo lygmenį (pakartotinio panaudojimo atžvilgiu).

Fasadas – iš vienas ant kito suguldytų stiklo butelių. Dar turėtų būti panaudotos ir skardinės, bet Škotijoje griežtesni statybos reikalavimai – todėl ir tarp padangų betonas, o ne skardinės. Pabaigtas Earthship’as ne ką tesiskiria nuo įprastų namų, turi įprastą apipavidalinimą (šiuo atžvilgiu mums pasisekė, kad pamatėme jį vidury statybų).

Pastatyti tokį daiktą kainuoja apie 100 000 svarų, tačiau dirbant pačiam ir lėčiau, galima tilpti ir į 40 000 svarų – daug medžiagų (padangos, stiklas) yra ne perkamos naujos, bet panaudojamos dar kartą, todėl galima gauti už mažą arba jokio mokesčio.

Earthship’ų judėjimas prasidėjo prieš keturis dešimtmečius Meksikoje, labiausiai išvystytas – JAV. Stato savanoriai iš viso pasaulio, taip panaudoja ir pasidalina geriausiomis praktikomis. Anot mūsų gidų, didžiausios kliūtys – techniniai reikalavimai iš priežiūros institucijų. Kaina – didoka, tačiau kiek sutaupyti turėtų vien sąskaitų už šildymą nebuvimas.

31-a diena neperkant maisto – ką pastebėjau?

Turiu prisipažinti, kad nors maisto ir nepirkau, atsargas naudojau, o jos jau visai baigėsi – nori nenori, teks eiti į parduotuvę. Makaronų, ryžių, arbatų – produktų, kurių neišmeta, nebent jau pagamintus, paruoštus pasišildymui. Tik vieną kartą mačiau makaronų, bet ir jie buvo išmesti, nes buvo palaidi. Todėl pragyventi visiškai nieko neperkant nepavyks – galvojau, apie mainus, bet jei jau kažko neišmeta, tai ir neapsimainysi su kitu, radusiu to daugiau nei jam reikia.

Jei mėnesio pradžia buvo euforiška, pastaroji savaitė – labai komplikuota. Nuolat pradėjau sutikti žmonių prie Tesco ir Waitrose (kas yra ir gerai, praeitą kartą susipažinau su dviem puikiom suomėm), eiti ieškoti maisto tenka kaip niekada anksti, dar dirbant prekybos centrams, nes vėliau nuėjus jau paprasčiausiai nieko neberandi. Nieko keisto: girdėjau, kad kai kas yra ir persikraustęs arčiau šitų parduotuvių vien dėl išmetamo maisto. O mūsiškis Sainsbury’s visai nuviliantis pasidarė – retai ką ir berandam. Įdomu, ar (dėl mūsų) pakeitė savo šiukšlių strategiją ar vis dėlto sumažino išmetamo maisto kiekį (tas mano optimizmas..).

Scena užkulisiuose

Waitrose mūsuose garsėjo kaip nekreipianti dėmesio į skipperius, darbuotojai mesdavo maišus šalia į konteinerį įsiropštusio žmogaus ir nieko nesakydavo. Deja, vieną kartą teko palikti aikštelę su kitais vaikinais, mat išbėgusi vadybininkė su dviem pagalbininkais buvo rimtai nusiteikusi – privati nuosavybė, kol nepaliko privačios teritorijos, neturim teisės net vaikščioti po ją (suomės labai purkštavo girdėdamos šią istoriją). Maisto padėti atgal neliepė, kaip kad Tesco yra nutikę, matyt, pirmą kartą susidūrė su maisto ieškotojais. Kaip ten bebūtų, užvakar pasisveikinau su darbuotoju, išnešusiu pilną maišą casserolių ir desertų. Vadybininkės nepakvietė.

Mėnuo, pažymėtas sėkmių, pripratimu prie jų ir dabar ateinančiu nusivylimu sunkėjant maisto gavimo sąlygoms. Kiek augantis svoris ir dalinimosi lobiais pamokos namie. Ar trūks man to Lietuvoje – nežinau. Kaip su būsimąja antropologe kalbėjom, maisto skippinimas stimuliuoja tą pirmykštį medžioklės instinktą. Neketinu sustoti.

Edinburgo maištavimai: skippinimas, free-shop’as, car boot sale

Pradėdamas ketvirtąją maitinimosi išmetamu (neromantiškai – konteinerių) maistu savaitę, mintimis grįžau į praeitą sekmadienį, kuomet patekau į tokias vietas, apie kurias sužinai ilgiau pagyvenęs mieste. Vakarykštis grobis iš Sainsbury’s konteinerių buvo labiau vidutiniškas, galiu nebent pasidžiaugti, kad vis prisijungia prie mūsų pažįstamų ir draugų, kurie lygiai taip pat užsinori pabandyti. Kaip patyręs skippintojas jau nebejaučiu to malonaus virpulio, kuris apimdavo pirmaisiais kartais. Dabar tai jau taip pat įprasta kaip eiti į prekybos centrą. Ir kaip keista jame, užsukus vyno – visai nebegundo akcijos atrakcijos – juk žinai, kad naktį viską gausi nemokamai.

Praeitą sekmadienį žengtelėjau dar kiek toliau ir buvau nuvestas į Forest cafe – tai lyg dar labiau išplėtoti Vilniaus Balti Drambliai – vegetariška / veganiška kavinė, su dažnais koncertais, tačiau tai, ko nerasi Vilniuje, yra vadinamasis free-shop’as – parduotuvė, kurioje viskas nemokamai (ar tai vis dar parduotuvė?). Žemiškai kalbant, ateini ir pasiimi tai, kas tau patinka. Rūbai ir knygos dominuoja, bet mum pavyko rasti ir visiškai gerą arbatinuką ir vis dar veikiantį žvejojimo žaidimą (vibruojanti meškerė be koto, ekrane rodanti tavo valą ir žuvis). Dar Foreste galima rasti daugybę įvairiausių skelbimų (kaip buriamos Kubos socialistų palaikymo ir antifašizmo grupės, ieškomi bosistai ir, žinoma, kambariokai), knygų keityklą ir linkusių bendrauti žmonių.

Virtuvė - kaip namie, lėkštė ant lėkštės

Užvakar gastroliuodami per miestą netikėtai atsidūrėme svetimame  gimtadienyje tos pačios The Forest Cafe salėje. Pasirodo, The Forest – ne vien kavinė, o labiau visas pastatas su atskiromis (atskirų funkcijų) patalpomis. Interjeras, aišku, labai išradingas ir įkvepiantis. Užsinorėjau ten surengti vakarėlį – tik £100, veiksmas vyktų buvusioje koplytėlėje (?).

Staliukas Foreste

Grįžtant į priešsavaitinį sekmadienį, prieš Forestą dar užsukome į minus ketvirtą aukštą – nejuokauju. Požeminėje stovėjimo aikštelėje susirenka daugybė įvairiausio plauko žmonių, kurie tiesiai iš mašinų bagažinių pardavinėja jau nebereikalingą jiems (kažkam kitam – gal vis dar reikalingą) savo spintų / sandėliukų / garažų turinį. Vadinasi car boot sale, lietuviškai – turgus. Neturėdamas jokių konkrečių norų tiesiog sukiojausi ir beveik nusipirkau receptų knygą, bet draugai sugebėjo išsiknisti ir paltuką už 4 svarus, mikserį už svarą ir dar kažką, ko jau nebepamenu. Tokios vietos man visada sukelia pasigėrėjimą. Ne daiktais (kurių paskirtį kartais ir sunku suprasti), bet pačia idėja.

Kimba

The Forest Cafe veikia visuomeninias pagrindais, nesiekia pelno. Car boot sale – džiaugiesi gavęs bent kažką už daiktus, kuriuos ketinai išmesti. Free-shop’as – tiesiog perduodi kitiems. Nuostabios antrinės rinkos. Radus skvotą Edinburge galima gyventi nemokamai.

Dvi savaitės neperkant maisto: prasideda sunkumai

Po ilgos ilgos pertraukos vėl viriau bulves – net nustebau, kokios jos skanios. Valgydamas tik prekybos centrų maistą, panašu, kad nejučia ir nubukinau savo skonio receptorius. Nebevalgydamas naminio maisto negalėjau ir palyginti jo su gamykloj ruoštu, kuris pavirto į vienodai skanų. Tiesa, bulves viriau ne tiek iš gero gyvenimo, kiek dėl to, kad baigėsi mūsų susiskippintos atsargos ir teko naudoti savąsias, t.y. bulves.

Prieš pora naktų bendranamiai nieko taip ir neparnešė, nes abu Sainsbury’s konteineriai buvo pilni paprastų šiukšlių. Praeitą naktį nusprendėme padaryti ankstyvą vizitą į Waitrose ir Tesco. Deja, jis nebuvo pakankamai ankstyvas – atsirado dar greitesnių už mus. Prie Waitrose prasilenkėm su trimis dviratininkais, įtartinai pilnais maišais. Vėliau priėję radome tuščius Waitrose konteinerius. Prie Tesco tuos pačius dviratininkus pavijome ir tikrai ten jie viską mums iš panosės ir susirinko. Pirmą kartą skippinome su kažkuo nepažįstamu.

Kadangi ir Tesco konteinerius jau jie gerokai buvo pranaršę, tenkinomės likučiais. Kai ką atidavė ir mums, tačiau turėjo pristatyti maisto draugų vakarėliui – tam reikalui pririnko dvi pilnas keliautojų kuprines ir kažkiek didelių maišų. Šnektelėjome prieš jiems išskubant ir kelios minutės po jų išvažiavimo… Pasirodė vadybininkė, kuri liepė sukrauti viską atgal ir pasišalinti, mat kažkas iš kaimynų pasiskundė.

Apsukę kvartalą viską greitai nusirinkome nuo konteinerio viršaus ir patraukėme namo. Išlepinti ankstesnių naktų sėkmių jautėmės kiek nusivylę: keli sumuštiniai, keli duonos kepaliukai, pora dėžučių desertų, sulčių pakelis, sūris, šampinjonai. Rytoj vėl nebeturėsim, tačiau rytoj jau sekmadienis, o sekmadieniai yra tos dienos, kai Sainsbury’s būna dosniausias. Kad tik vadyba liktų tokia pat!

Šią savaitę apie prekybos centrų išmetamo maisto problemą rašė ir Financial Times. Žodis freeganas nė karto nebuvo paminėtas, išvis nelabai kalbėta, kas daroma su tuo maistu, tik apžvelgti problemos mąstai (amerikiečiai išmeta 40% maisto, britai beveik 9 milijonus tonų), prekybos centrų planai nebeišmesti maisto nuo 2015 metų ir nauja technologija, leidžianti efektyviai naikinti išmestą maistą (kuris, visų pirma, išvis neturėtų būti išmetamas).

Kuomet prisimenu praeito sekmadienį laimikį ir palyginu jį su prekybos atstovų deklaruojamomis pastangomis kuo labiau mažinti išmetamo maisto kiekį, mane labai apima pyktis. Ir taip nutinka kas kartą atsidarius pilną maisto konteinerį. Todėl negaila ir naminio maisto skonio atsisakyt.

Devintoji diena neperkant maisto

“Techniškai, tai prekybos centrų nuosavybė, tačiau dar negirdėjau, kad kas nors būtų nubaustas – parduotuvės nesuinteresuotos atkreipti dėmesį į išmetamo maisto problemos mastą“. Guardian rodo istoriją žmogaus, daugiau nei metus nenaudojančio pinigų. Dokumentuojamas ir skippinimas.

Atrodo, jau mėnuo praėjo, kaip mes skippinam po prekybos centrų užkulisius. Iš tikrųjų, dar tik kiek daugiau nei savaitė. Nulis svarų maistui per tą laiką. Ir dar niekada tiek daug nevalgiau jūros gėrybių, įmantrių sūrių ir.. trikampių sumuštinių.

Praeitą naktį sumušėm visus ankstesnius laimikius. Labai sumušėm. Įsivaizduokit – atidarot konteinerį, o jis visas užpildytas šaldytais pyragais, daržovėmis ledais. Atsidarai kitą konteinerį – suši, indiškas maistas. Ir, žinoma, sumuštiniai. Tiesiogine to žodžio prasme, nebepanešėm maišų. Išgelbėjo (ir netikėk Dievu / likimu tokiais momentais) atsitiktinai ant šaligatvio numestas vežimėlis.

...ir kišo karaliai povo plunksnas į gerkles, kad galėtų nesustodami valgyti toliau

Vakarykštė naktis buvo ir baisiausioji iš visų. Konteinerius pradėjo rakinti (nežinom, kiek dėl to kalti mes patys), teritorija ryškiai apšviesta, o kai stūmėm vežimėlį per savo gyvenamąjį rajoną vidury nakties galutinai pasijautėm atkreipiantys per daug dėmesio į save. Ypač, kai einant šalia didesnų gatvių nuolat patruliuoja policija (gerai, kad šįkart jie mūsų nenusprendė patikrinti – būtų buvę labai sunku paaiškint, ką darom su Tesco vežimėliu už 20 minučių kelio pėsčiomis nuo paties Tesco).

Godumas šįkart įveikė mus. Parsinešėm per daug. Įdomu, kaip seksis gyventi, kai pasibaigs šitas mūsų aruodas. Bijau, kad nebūtų sunku vėl valgyti tiesiog ryžius su daržovėmis vietoj suši ar laukinių ryžių su marokietiška vištiena.