Istorijos apie brendimą: “Adelės gyvenimas“ ir “Frances Ha“

Įspėju – atskleisiu kažkiek siužeto.

Pakankamai trumpu laiko periodu vieną nuo kito peržiūrėjau “Adelės gyvenimą“ ir “Frances Ha“. Savaime užvirė palyginimai galvoje, kadangi abu filmai yra maždaug apie tą patį – brendimą, suaugimą, susidūrimus su jau nebe tokiais paaugliškais iššūkiais.

Pirmiausia, abu filmai yra labai geri. Tiek geri, kad galėtume sutarti tarpusavyje, jog jie yra tikrai geri ir, greičiausiai, patenkantys tarp metų geriausiųjų. Noriu tai pažymėti prieš eidamas tolyn – abu filmai puikiai perteikia brandos periodą, kurį kiekvienas anksčiau ar vėliau turime pereiti gyvenime. Tai, kuris iš šių dviejų filmų labiau patinka, nulemia kiekvieno mūsų subjektyvūs aspektai. Tad aš ir panagrinėsiu savąjį subjektyvumą, nes, kaip ir sakiau pastraipos pradžioje, objektyviai vertinant abu filmai yra labai geri, o subjektyvioji dalis man yra žymiai įdomesnė, tad jūsų komentaras (apačioje ar privačia žinute) man būtų neįtikėtinai įdomus.

Frances ir Ko puikiai iliustruoja šiuolaikinio madingojo jaunimo gyvenimo būdą. Kadangi manau, kad visa mūsų jaunoji karta yra neišvengiamai madingojo jaunimo karta (hipsterių (madingojo jaunimo) temą pasilieku kitam kartui), tai ir pats save suvokiu kaip jos narį (kad ir kaip to, galbūt, nenorėčiau pripažinti). Todėl man buvo keista, kad žiūrint filmą Frances mane tiek kartų suerzino. Tai turėjo būti filmas apie manąją kartą visu jos grožiu. Tačiau nepriekaištingai pavaizduota, man ji sukėlė toli gražu ne raminančius ir leidžiančius save pateisinti jausmus, o pasipiktinimą ir jau minėtą susierzinimą.

Neužtrukau prisiminti “Adelės gyvenimą“, kurį buvau matęs pirmesnį. Išėjęs iš to filmo jaučiau euforiją – pagaliau radau filmą, kuris taip gerai atskleidžia visą tą beprotybę, kuri vyksta patiriant pirmąją meilę, jos griūtį, paauglystės pabaigą ir po truputį ateinantį nusiraminimą įžengiant į suaugusiųjų pasaulį. Adelės ir Ko istorija vyko šiuolaikiniame pasaulyje, tačiau iki kol nepažiūrėjau “Frances Ha“, nepasigedau to mūsų kartai specifinio madingojo jaunimo aspekto (kaip minėjau, hipsteriai – atskira tema).

Tarp abiejų filmų atrandu daugybę paralelių, bet jos, bent tiek paanalizuotos, pasirodo esančios ne tokios ir paralelios. Abi – Adelė ir Frances – turi po geriausią draugę. Tačiau jei Adelė pasineria į santykius su ja visa savo esybe (filme jų santykių tema nagrinėjama neįtikėtinai intymiai tiek dvasiniais, tiek fiziniais aspektais), Frances atrodo taip įsitraukusi į save (gal net sakyčiau nuobodžiaujanti), kad jai net nekyla minčių apie romantinį bendravimą – Frances su savo geriausiąja drauge tik pajuokauja, kad jos kaip tos senos lesbietės, kurios nebeužsiiminėja seksu.

Vėliau istorijų eigose abi merginos praranda savo geriausias drauges, tačiau kaip skirtingai abi reaguoja į tai – Adelė gyvenimą vos ne pradeda lipdyti iš naujo puikiai suvokdama viso to didybę ir sunkumą, o Frances…. na, sunku apibūdinti kaip Frances reaguoja į tai. Viso filmo metu sunku užčiuopti, kas dedasi jos viduje. Jis vis daro klaidas, bet, atrodo, tiesos (praregėjimo) momentas taip ir neaplanko jos.

Filmų pabaigose abi merginos atranda savirealizacijos galimybes, kurios pavirsta bent jau profesinio gyvenimo išsipildymais. Adelė, nuo pat pradžių žinojusi, kad nori būti mokytoja, tą vis rimčiau daro (pereina nuo darželio auklėtojos prie pirmokų mokymo), o Frances atsisako svajonės tapti šokėja, priima darbo biure pasiūlymą ir atranda save kaip choreografė. Bet ir vėl – negalėtų būti skirtingiau. Adelė atrodo “išvargusi“ įgautą patirtį ir puikiai suprantanti iš ko ji kilo. Frances, savo ruožtu, atrodo sėkmingų gyvenimo aplinkybių nunešta, taip ir nepatyrusi nei nerimo, nei suabejojimo savimi (o nerimas, manau, vis dėlto yra svarbi šiuolaikinio madingojo jaunimo esybės dalis – tai puikiai atskleista seriale “Girls“).

Vis dėlto labiausiai nustebinęs ir simboliškiausias skirtumas tarp Adelės ir Frances yra jų amžius.

Frances yra 27. Tuo tarpu Adelei filmo pradžoje – 17, t.y. visu dešimtmečiu mažiau. Atsižvelgiant į tai, kad dabartinės jaunosios kartos gyvenimo būdas vėluoja tuo pačiu dešimtmečiu (lyginant su tėvų karta), Frances asmeniniai virsmai, atrodytų, turėtų būti įtikinamesni. Paradoksalu, bet Adelės ieškojimai man atrodo gerokai įtikinamesni. Visi tie identiteto, saviraiškos ieškojimai taip tinka paauglei ir taip erzina matant Frances gyvenime, kuri jau, atrodo, turėtų būti praėjusi šį etapą.

Tai mane priveda prie išvados, jog “Adelės gyvenimas“ yra mūsų tėvų kartos filmas apie bet kurios kartos brendimą, o “Frances Ha“ – mūsų kartos filmas apie mūsų kartos brandą. “Adelės gyvenime“ puikiai atskleidžiami neapdoroti universalūs jausmai – pirmosios meilės pamišimas, noras visko gyvenime godžiai ragauti ir iš to atsirandantys randai bei gimstanti patirtis.

Frances tuo tarpu atrodo nuobodžiaujanti ir atsitraukusi. Bet ar galima sakyti, kad ji negyvena autentiško gyvenimo ir nepatiria visų tų jausmų? Greičiausiai, kad ne. Visais laikais senoji karta labai abejodavo naująja, tačiau galų gale visi nugyvendavo panašius gyvenimus. Kaip ir sakiau pradžioje, abu filmai yra iš esmės apie tą patį. Tik kad pasirinkimas tarp pavaizdavimo formų – tarp Adelės ir Frances – yra subjektyvus.

Kodėl mūsų karta save suvokia ir vaizduoja būtent taip, kaip vaizduoja – nežinau. Paliksiu pamąstymus ateities įrašui apie madingąjį jaunimą.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s