Open’er 2013: subjektyvūs festivalio vektoriai

Ši žemiau esanti nepretenduoja į objektyvumą. Priešingai – gimė iš kūrybinio susierzinimo skaitant kitas. Tai – nuotaikų ir pajautimų apžvalga. Subjektyvumas leidžia pasiekti bent jau tikslumą. Tebūnie neobjektyvų. Nes jei pats važiavimo į tokio tipo festivalį faktas dar kažką objektyvaus gali pasakyti apie žmogaus muzikinį “skonį” (tyčia vartoju šią sąvoką kaip aliuziją į subjektyvumą), pati kelionė per festivalį yra visiškai asmeninė kiekvienam.

Festivalio dienos yra daugybės praeities ir kažkiek vedančių į ateitį vektorių susidūrimas. Mėgstamas pokštas, jog “pusmetį po festivalio gyveni jo prisiminimais, kitą pusmetį iki būsimo – lūkesčiais ir laukimu”, vis dėlto nėra jau toks pokštas. Tad keista, kai likus savaitei iki festivalio kažkaip pasidaro tingu ir apatiška.

Visas tas metus besitęsiantis ritualas (apimantis begalinius aptarinėjimus su draugais, būrimą iš kitų festivalių line-up’ų, iki pat paskutinės minutės nemirštančią viltį, jog dar bus pridėta ir TOJI grupė) priveda iki to, kad trumpą laiko periodą prieš pat pradžią festivalio įvykio svarba susitraukia, atrodo didžiąja dalimi jau išgyventa.

Tačiau procesas būna užkurtas seniau ir vis tiek imi palapinę, pakeleivius, įrašus paskutiniam apšilimui ir važiuoji. Maždaug už Alytaus pradedi jausti užsienį, nes paprastai taip toli nenusigauni. Ir emocinė kreivė išlinksta viršun – gal visgi gerai, kad važiuoju ir šiemet?

Pirmoji diena (tarsi apšildančiojo muzikanto pasirodymas) būna pasmerkta klausytojo stygų ir plunksnų derinimui. Pirmasis ritualas – “žiedavimas” apyranke – duoda spyrį naujiems lūkesčiams, kurių galiojimo laikas – vos kelios dienos.

Buities susitvarkymas, privalomas visų atvykusių susibūrimas ir neaiškus pradžios laikas – paskutiniai pasispardymai ir tu jau hipodromo varteliuose. Timpt už apyrankės… Grybšt trūkt už klosčių ir kišenių… Startas! Sprintas. Pieva. Editors. Groja. Pradedu judinti nusėdėtas kojas.

Savages

Dvi minutės iki devintos ir dar keli metrai ristele iki palapinės. Minutė iki devintos ir keturios damos išeina į sceną.

Prieš tai du kartus girdėjau, jog tai būsimas metų debiutas. Bandžiau klausyti darbe, po pirmos dainos kažkas išblaškė, pasirodė per sunku, palikau ateičiai. Labai silpnas vektorius, atvedęs mane čia. Labiau noras pamatyti bent kažką nuo pradžios iki galo pirmąją dieną.

Tai kas dėjosi vėliau iki minutė iki dešimtos pagavo visiškai netikėtai. Plieninis kumštis paėmė mane it figūrėlę ir valandą nepaleido, siųsdamas pačius neįtikėčiausius energijos pliūpsnius, verčiančius rangytis, užsimerkus kelti rankas į viršų ir rėkti. Dar tik antroji daina baigiasi, o bičiuliui prie kitos scenos jau lekia sms: “pirtis”. Nuostabos šypsena ir kažkuriam Lenkijos posūkyje vis dar vėluojantis suvokimas apie tai, kas vyksta duotoju momentu.

Pradedu tyrinėti kumščio pirštus. Bosistė užsimerkusi linguoja. Manęs net nemato. Būgnininkė kala tarsi nebūtų rytojaus. Ne, ji tikrai manęs nepaleis. Vokalistė it nervinių impulsų kamuolys valdo visą gniaužimą – jokių šansų iš jos. Belieka galutinai atsiduoti.

Laikrodžio rodyklei pasiekus reikiamą minutę kumštis paleidžia – griūnu vidury pievos ir žiūriu į dangų. Daug kartų matytas. Kaskart kitoks. Fone prasideda Blur. Bet dangus toks gražus ir gaivinančiai mėlynas. Lieku gulėti.

Arctic Monkeys

Vasarą tarp kažkurių gimnazijos klasių leidau Santariškėse. Turėjau tik radiją savo pirmojoj Nokijoj, o European Hit Radio tuo periodu buvo desertas kiekvienai kelionei į Vilnių (Utenoj nebuvo). Dėl surakintų sąnarių belikdavo intensyviai judinti galvą pagal “I Bet You Look Good On The Dancefloor”. Buvo pati pati dabartinio muzikinio skonio formavimosi pradžia. Atmintis sako, jog lyg ir svarsčiau beždžionių albumą, bet taip ir nepirkau. Man atrodo, dėl cigaretės viršelyje. Rūkymo įvaizdis visada atrodė pernelyg lengvas (ir dėl to atstumiantis).

Daug vėliau į ausis pateko vienišas “Crying Lightning”, tarsi priminimas apie grupę. Ir tik dar vėliau “Suck It and See” tapo pirmuoju albumu, kurį klausiau kaip vientisą kūrinį. Ir kuris atlaikė fonotekos valymus. Paskutinis epizodas – Londono olimpiados atidarymas su Bitlų koveriu ir tuo pačiu “I Bet You…”, pakrautu daugybės energijos ir siautulio.

Visi šie vektoriai susivijo į lūkestį, kad Arctic Monkeys turėtų būti geriausi festivalyje. Nepaisant pirmųjų trijų jų albumų spragos mano žiniose. Labai reta festivaliuose, kad kažkas ima ir pateisina lūkesčius (tiek teigiamus ar neigiamus).

Arctic Monkeys grojo solidžiai – kaip grupė, kuriai paskirta didžioji scena suteikti bendruomeniškumo pojūtį visiems indie atskalūnams. Pradžia – kiek pretenzinga, ištreniruota, bet būtent ji ir leido įvertinti lyriškesnės pabaigos grožį.

Visada patinka minty pasvarstyti, kaip buvo dėliojamas koncertas, kokia jungiamoji mintis slypi už jo. Kaip atidirbtos albumų struktūros pertvarkomos ir suvedamos į vientisą naują, bet ne geriausių hitų rinkinį, o kažką savaime atskirai vertingą. Ir taip gražu, kai grupei pavyksta. Patiki, kad viskas taip tyčia ir buvo sudėliota.

(Dar tą dieną Nick Cave parodė kuo skiriasi artistas nuo atlikėjo, performansas nuo pasirodymo. Pradžia buvo labai stipri, bet intelektinis pasitenkinimas neįveikė nuovargio ir  po baigiamosios lopšinės “Push the Sky Away” nulingavau į miego karalystę.)

Queens of the Stone Age

Kai likus vienuolikai dienų iki festivalio pradžios buvau Meino valstijoje su žinojimu, kad tame tarpe dar įvyks Niujorkas – negalėjau patikėti, kad laukti liko tiek nedaug, kad jau čia pat. Oro uoste sužaidžiau “reikia dar vieno New Yorker ar ne?” ir laimėjo “reikia”.

Kažkur virš Baltijos jūros netyčiau atsiverčiau jo muzikos skiltį, perskaičiau, kad naujasis Queens of the Stone Age albumas yra “near-perfect”, kad pristatymo koncertas Brukline buvo puikus ir kad jau pati pirmoji daina sutalpino visa, kas geriausia.

Į koncertą vėlavau nejausdamas kaltės, nesitikėdamas nieko iš grupės, kurios išvis nebuvau girdėjęs, bet vis tiek pažadėjęs nueiti dėl tos vienos perskaitytos apžvalgos. Vieno vienintelio vektoriaus.

Šokti pradėjau savaime, visiškai atsipalaidavęs ir negailėdamas jėgų. Kai vokalistas paragino visus ir toliau gerai leisti laiką ir šokti (taip, “dance”), anksčiau susikurtas įsivaizdavimas apie sunkųjį roką giuvo. Ir griūdamas nusitempė (vienintelį kartą festivalyje) marškinėlius žemyn. Šokdamas visas šlapias dėl nieko nesijaudinau, valdė suvokimas, jog tai – nepakartojama ir reikia nesustoti.

Miguel

Miguel išėjus į sceną, apsuptą po jo turėjusių groti Kings of Leon gerbėjų armijos ir nerodančios susidomėjimo pačiu, apėmė dažnesnis nei norėtųsi festivalinis jausmas, kai būdamas kelioliktoj eilėj nuo scenos esi pirmasis iškėlęs rankas ir supranti, kad daug mieliau pamatytum koncertą ne festivalyje.

Nepaisant to, Miguel pasirodė taip, kad vėliau per Rihanna draugo paklausęs, kiek kartų jis energingiau pasirodė už ją, gavau atsakymą, vis dar keliantį šypseną: “dešimt… tūkstančių”.

Kiek drąsus turi būti, kad išgarsėjęs su pop r’n’b savo žinomumą panaudotum (paaukotum?) galimybei išleisti alternative r’n’b albumą (kuris, beje, yra visiškai nuostabus) ir išvažiuotum į turą atlikti visų tų r’n’b dainų… art rock (taip taip, klasikinio roko) stiliumi?

Ir kiek kietas turi būti, kad visą tai išpildytum be priekaištų, su begaliniu užtikrintumu, pasitikėjimu, energija, seksualumu ir charizma? Verstum koncerto metu aimanuoti iš negalėjimo patikėti? Prieš minią, kurios absoliuti dauguma atėjo užsiimti vietų būsimam koncertui?

Kai išgirsti gyvai atliekamą Adorn, kurį tu prieš tai žiemą pamatai Satuday Night Live, suki be perstojo kažkurį vėlyvą vakarą darbe, vėliau kaip duoklę r’n’b panaudoji pradžiai Liverpool Labs indie rock paieškų seto, sugroto Cafe de Paris, pradžiai, ir jis skamba taip gerai, kaip kad tu ir įsivaizdavai, visi tie vektoriai susijungia į sprogimą ir tu supranti, kad to ateity norėsi darkart.

Važiuojant atgal telieka pakartotinai sukti labiausiai patikusius, stebėtis, kaip viskas greitai praėjo, suvokti, kad šiandien jau nebebus koncertų ir nenorėti grįžti. Nepaisant visų dalykų, kurie laukia namie, tos kelios dienos per metus, kai esi tu, muzika ir draugai svetimoje aplinkoje, yra magiškos ir kelrodiškos metų eigoje. Kaip ir kasmet, žadu sau ten nebesugrįžti, pabandyti kažką naujo, bet suprantu, kad tai tik gyvenimo prisiminimais pusmečio pradžia. O prasidėjus žiemai visada norisi kažko, ko galėtum laukti vasarą.

Epilogas

Kelios dienos po grįžimo įdomiausių koncertų vieta Vilniuje – Kirtimų kultūros centras – pakvietė į koncertą grupės (The Asthmatix), apie kurią nieko nežinau. Kadangi vieta dar nėkart nenuvylė, o festivalinis įprotis eiti į koncertus neišblėso – tegul ir su nuliniu vektoriumi nutariau išgirsti.

Patenki į medinę aktų salę. Koncertas prasideda, kai kelios dešimtys nepaklusnių tvarkaraščiui vilniečių galų gale susirenka. Stovi pirmoje eilėje, keli metrai nuo atlikėjų. Į dešinę kolonėlę atremtas grindų šepetys. Kiekvieną kūrinį girdi pirmą ir paskutinį kartą. Matai kiekvieną pasirodančiųjų judesį, žvilgsnį, girdi tarpusavio pasitarimus.

Supranti, kad garsas per kolonėles šiuo atveju naudojamas labiau kaip atskiras instrumentas nei priemonė užpildyti pakankamu garso lygiu visus kampus mat erdvė tokia maža ir žmonių tiek nedaug, kad visi ir taip puikiai girdi. Pradedi judinti kojas, rankas, klausydamas užsimerki, išgirdęs tobulai įsiliejantį pianiną mintyse prašai “dar, dar”.

Tai universalu. Jungtis tarp valandai išėjusių pagroti atsiranda arba ne. Vektoriai yra malonūs, kuria istorijas, bet nėra būtini. Pajautimas tau pasako tiesą. Svarbiausia nuolat atsidurti ten, kur jis (pajautimas) turėtų galimybę pasireikšti. O visa kita – subjektyvus akimirkos grožis.

Advertisements

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s