Geriausi 2012-ųjų metų albumai

Dar vieni metai baigti, dar vienas sąrašas prieš jūsų akis. Kaip ir anksčiau, sudarytas remiantis perklausų skaičiumi, vėliau padarant subjektyvius pakeitimus. Galime diskutuoti dėl metodikos, tačiau perklausų kiekis padeda nepamiršti, pavyzdžiui, koks svarbus the Shins albumas buvo vasario / kovo mėnesiais.

Pirmoji vieta nebuvo tokia aiški kaip pirmasis trejetukas. Žinau, kad po pusmečio manysiu kitaip, tačiau laikas fiksuoti ir nebedaryti pakeitimų (kad ir kaip tokių dabar norėčiau 2011-ųjų sąrašui).

Atskirai paminėti privalau Nicolas Jaar “Essential Mix”, kuris nėra albumas, bet tikrai yra geriausias metų mix’as – 2 valandos elektronikos ir klasikinės muzikos derinio, verčiančio aikčioti ir negalėti patikėti.

Pradžiai – trylika vertų paminėjimo.

20. Mac Demarco “2”

19. Markas Palubenka “No Fun In 101”

Markas yra šaunuolis ir jo muzika yra vienas iš dviejų dalykų, ką radau verto 2012-aisiais lietuviško Vilniuje (dar buvo Kamanių šilelis).

18. Cat Power “Sun”

17. Daughn Gibson “All Hell”

Meilė iš pirmos dainos.

16. alt-J (∆) “An Awesome Wave”

Sužinojau tik po jų Mercury prizo laimėjimo – kažkiek išradingas indie.

15. Dum Dum Girls “End of Daze”

Viena geriausių šių metų dainų.

14. Frankie Rose “Interstellar”

13. Bat For Lashes “The Haunted Man”

Šio laukiau nuo pat šiųmetinio koncerto Open’ery – nors pats albumas nėra toks elektroniškas kaip koncertas, vistik puikus konceptualiai.

12. Grimes “Visions”

Grimes taip ir neatvažiavo į Rygą ir labai gaila – panašu, kad koncertas būtų buvęs klausomesnis nei pats albumas ir gal jį patį pateikęs kitoje šviesoj. Kad ir kaip mėgčiau “Oblivion”, pats albumas (kaip visuma) klausomas sunkiau.

11. Lana Del Rey “Born To Die”

Lana turėjo būti toji, kuri atsistos šalia Lady Gaga ir leis alternatyvščikams turėti savąją ultimate pop princesę. Visi norėjo, linkėjo ir… Lana taip ir neužaugo iki jai pirštų marškinėlių. Pernelyg pretenzinga, kad būtų pop, pernelyg paviršutiniška, kad būtų indie, užstrigus kažkur tarpe.

10. The xx “Coexist”

Geriausias Open’er koncertas, kurį mielai pakartočiau. Grupė, liejanti nuoširdumą. Tačiau antrojo albumo kitoniškumas (lyginant su pirmuoju) koncerte jaučiamas geriau nei įraše, tad sunku “Coexist” skirti labai aukštus balus.

9. Twin Shadow “Confess”

Antrasis iš Twin Shadow, tačiau paliekantis labai panašų įspūdį – baisu įsivaizduoti, koks geras turės būti geriausias Twin Shadow albumas, subrandintas iš visų tų geriausiųjų praeities momentų. Matytas koncerto įrašas tik patvirtina, kad stipriai progresuojama ir palieka tave labai norintį pamatyti jį gyvai.

8. Frank Ocean “channel ORANGE”

Frank’as akivaizdžiai turėjo laimėti visus įmanomus top’us šiais metais – iškart po albumo pasirodymo sklido neapsakomos ekstazės bangos. Ir nieko negali prikišti – susidomėjimas išliko iki pat dabar, albumas tikrai to vertas. Tačiau praėjus kažkiek laiko retai besugrįžtu prie jo ir peržiūrėdamas dainų sąrašą sunkiai galiu kažką išskirti. Greičiausiai, taip ir neprisikasiau iki pačios esmės…

Darau trūkį, nes likusios septynios pozicijos yra tokios, kur jokių “bet” klausant nelieka.

7. Tame Impala “Lonerism”

Nepaliaujamoji psichodelika. Užburiantis, įtraukiantis ir nepaleidžiantis albumas.

6. Hot Chip “In Our Heads”

Hot Chip’us atradau pakankamai vėlai, pradėdamas nuo ankstesniojo “One Life Stand”, kuris man itin patiko. Išgirdęs “In Our Heads” nejučia pagalvojau, kad “o ne, tiesiog pakartojo tą patį”. Tačiau po kurio laiko minty pradėdavo išnirti kažkokios nuotrupos ir po truputį buvau įtrauktas į šį kūrinį, kuris dabar atrodo irgi itin geras.

5. Passion Pit “Gossamer”

Tiesiog puikus. Ir dar įdomesnis perskaičius istoriją apie / interviu su grupės siela Michael Angelakos. Bene vienintelis albumas šiemet, kurio dainų žodžius tikrai kruopščiai nagrinėjau.

4. Beach House “Bloom”

Pamenu, kaip tikrai pamilau šį albumą kažkur tarp Kalifornijos kalvų – kodėl tiek daug albumų reikia laiko pribręsti – smogė taip stipriai, kad po visą kūną vaikščiojo skruzdėliukai ir būčiau verkęs, jei būčiau buvęs vienas automobilyje. Tikrai dėta magijos. Ir neišblėso ji iki pat metų galo.

3. Miguel “Kaleidoscope Dream”

Rimtas klausimas – kaip dažnai randate gerą R’n’B albumą? Jei kiekvieni metai duoda po drake’ą ar ocean’ą, kokio ilgio periodai sukuria vieną gerą R’n’B bombą?

Neįtikėtina laimė apima išgirdus Miguel’į. Tai yra būtent tai, ko tu nori ir ieškai. Nei vienos blogos dainos, nei vieno žemo momento albume.

2. The Shins “Port Of Morrow”

Albumas, grojęs fone ypatingų įvykių (blogąja prasme), tad jiems praėjus kaip ir nebegrįžau prie jo. Tačiau dabar jau vėl traukia grįžti atgal ir prisiminti, kodėl jis toks geras. Turiu pripažinti – sunku vertinti objektyviai , nes ankstesnysis “Wincing the Night Away” turi magišką prisiminimą vien dėl to, kad prieš kažkiek metų dirbdamas vasarą JAV klausiau tik jo ir “Sound of Silver” nuo LCD Soundsytem.

Bet kuriuo atveju, toks gėris kaip “Simple Song” yra itin retas ir viskas bendrai ten yra labai gerai (kaip kad iškart po to einanti “It’s Only Life”, ir dar po to einanti…).

1. Jessie Ware “Devotion”

Jessie yra tai, kuo turėjo / norėjo tapti Lana. Pop atlikėja, kurią nori visiškai susiurbti į širdį, su kuria dainuoti tau gera, kurios klausydamasis pradedi nejučia šokti ir tiesiog gėris gerumas teka kraujagyslėmis. Tiesa, kažin ar Jessie kada gros stadionuose… Bet tai, matyt, indie pop kaina.

Albumui brendau tikrai ilgai – dar pavasarį pradėjo plisti jos pirmosios dainos, kurios buvo pakankamai OK ir daug žadančios. Tuomet buvo koncertas Open’ery, kuris man baigėsi visiškai kafkiškai – taip laukiau jo, galvojau, kad pamatysiu didelę būsimą žvaigždę, tačiau Jessie koncertavo paskutinioji tą dieną, kai visa aparatūra buvo supilta lietumi, tad koncertas kelis kartus nukeltas į jau gerokai po vidurnakčio ir kai ji išėjo į sceną mane palaužė… miegas. Kelioms pirmosioms dainoms nepasirodžius įspdūdingai palikau palapinę. Pabandykit įsivaizduoti kaip labai ją dabar norėčiau pamatyt kokiam Lofte. Tuo labiau, kad per tą pusmetį jos pasirodymai turėjo gerokai patobulėti.

Kaip ten bebūtų, albumo dar ir tada nepradėjau klausyti. Ar tik tai nebuvo vėlyvas lapkritis, kai pagaliau sužydėjo visomis spalvomis?.. Ilgas kelias, bet vertas galutinio tikslo.

Į kurią vietą bedurtum dainų sąraše, ten labai gerai. O dar geriau pabūti visas vienuolika iš eilės nuo pradžių iki galo.

Advertisements

4 mintys apie “Geriausi 2012-ųjų metų albumai

  1. Ačiū už Jessie Ware – kaip vandens gurkšnis vasaros vidurdienį.

    Ir… norėtųsi, kad dažniau rašytum 🙂

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s