Keista eiti į filmo, kurio režisierių pažįsti labiau nei “sveikinamės“, premjerą. Filmai visais kitais atvejais juk atkeliauja iš žmonių, kurių gyvenime niekada nesutiksi ir net, greičiausiai, nepažinsi gatvėje. Tačiau tai taip pat nebuvo toks jausmas, kurį patiri eidamas į mokyklos kino / teatro vakarą. Tai – Forum cinemas, tai – Kino pavasaris, tai – jau dvi Lietuvos kino “institucijos“ tą patį vakarą.
Salėje – draugai ir selebritės (šokėjas, dizaineris, politikė, rašytojas), salė pilna ir vieninga. Įžanginio Romo žodžio metu dar kartą pristatoma politinė filmo prigimtis – nepilnamečių apsaugos įstatymas, prieš kurį (nesėkmingai) kartu protestavome prie prezidentūros. Tąkart skinai filmavo protestuotojų veidus ir daugiau niekuo labai ir nesidomėjo. “Porno melodramos“ protesto metu salė buvo vienalytė kaip niekada. Ir kiek nuvylė, kad skinai nesugalvojo sabotažuoti renginio – ar jie sukrunta tik tuomet, kai būna būryje ir prieš televijos kameras (o gal tik mėgsta skleisti paniką ir demonstruoti fizinį pranašumą)? Taigi, renginys “į vienus vartus“, percituojant kitą šiandieninį komentarą apie kitą kritikuojantį filmą, bet status quo yra ir taip pakankamai platūs vartai. Keista tik, kad taip lengvai pergudraujami, nors ir susižeriantys daugumą viešojo dėmesio.
Feisbukas pakeitė įprastą santykį su filmu – visą dieną iki premjeros buvau “apšildomas“ paties režisieriaus minčių ir raginimų atsisakyti išankstinių nuostatų (o jos tikrai buvo – filmas kritikų sutiktas vangiai, jei šis žodis ne per silpnas) ir priimti filmą, koks jis bebūtų. Po filmo tik sustiprėjo mano įtarimas, kad akivaizdžiai politinę žinią nešti sukurtą filmą įvertino neadekvačiai. O filmas – geras. Galima būtų sakyti, kad politizuota filmo kilmė – tarsi režisieriaus noras apsidrausti nuo meninės nesėkmės, tačiau nemanau, kad tai tiesa. Juo labiau, kad to draudimo ir neprireikia – vaidyba įtikina, siužetas – irgi. Flirtas su teatrine scena – taip pat. Filmas – trumpo metro, tad galbūt dėl to labiau nei reikėtų pasistebi, kad scenos filme yra trys, iš kurių viena – trumpa įžanga kapinėse. Bet šis suvokimas ateina po to, pats filmas maloniai ir lengvai įtraukia ir, kad ir kaip tai skambėtų banaliai, užsinori pilno metro.
Kitos dienos komentarai feisbuke atsakė į kilusią idėją, kad spektaklis, o ne filmas, “Porno melodrama“ turėjo būti (Romas sako, kad ne). Visa idiliška premjera kelia klausimą – ar kas nors pastebės, kad nepilnamečių apsaugos įstatymas visgi buvo pažeistas (šalia bilietus į “Rango“ pirkusios paauglės taip pat prašė bilietų į artimiausią Kino pavasario seansą ir gavo bilietus į Porno melodramą), ar jis kam nors rūpi, kai nevilioja kamerų dėmesio? Toji idilė tikrai keista, tačiau galbūt iš tikro tai ne taip ir svarbu – filmas juk geras. Ir, galbūt netgi per gudrus ir geras, kad būtų išmurkdytas neofašistų ir politinėje pelkėje.
Meno kūrinys, pranokstantis politinę intenciją.
mėlyna beveik žalia 