Žinote pasakymą “Kiekvienas žmogus yra savanaudis“? Arba “Kiekvienas poelgis yra savanaudiškas“? Jaučiate tą neigiamą potekstę, net jei galite paprieštarauti, kad tai – nebūtinai blogai; nebūtinai kiekvienas poelgis – savanaudiškas?
Tai, kad žmogus yra savanaudis, priėmiau kaip duota ir susitaikiau, bet negalėjau nurimti dėl neigiamų asociacijų – juk egzistuoja kilnūs poelgiai, kartas nuo karto gauni (ir duodi) kažką be atlygio, ką jau kalbėti apie žmones, kurie sugeba pašvęsti visą savo gyvenimą vardan kažko aukštesnio.
Ir dabar, manau, supratau, kaip sujungti šias, atrodytų, prieštaraujančias viena kitai dalis. Atsakymas – meilė.
Kiekvienas žmogus nori gauti kaip įmanoma daugiau meilės. Tai yra savanaudiškas noras ir… viskas čia gerai. Ieškodamas naujų meilės klodų gali lengvai užmigti ant laurų ir manyti, kad jau pasiekei viršūnę, pasitenkinti ir nustoti ieškoti. Tačiau tie, ieškantys toliau (arba už kuriuos paieško kas nors kitas), vis tiek galiausiai prieina prie išvados, kad daugiausia (ir nuoširdžiausios) meilės galima gauti… nesitikint jos gauti iš kuo daugiau žmonių.
Todėl dar Homero “Iliadoje“ užkoduoti garbingo gyvenimo principai, kuomet vienintelis kelias į prasmingą būtį yra tik per įnašus į visuomenę ir taip pasiekiamas išlikimas jos atmintyje, tampa (net jei ir ne visai sąmoningai) suprantami ir įsisavinami.
Galima sakyti, genamas savanaudiškumo ir noro gauti daugiau, žmogus supranta, kad tik būdamas nesavanaudis galės gauti dar daugiau meilės. Jis tą įsirašo į save, tai tampa jo gyvenimo dalimi ir atitinkamai pasikeičia poelgiai. Žmogus nebegali jaustis gerai ir integraliai elgdamasis ne pagal tuos naujus principus, kurie gali būti ir labai paprasti, kasdieniški.
Trumpai: žmogus nenori jausti diskomforto gyvendamas ne pagal savo principus. Kaip savanaudiška yra tai? 🙂
Turime ir problemą: kaip tą žmogaus savanaudiškumą pakinkyti į bendrą gėrį? Kaip nutinka, kad kai kurie teigiami principai yra įsisavinami labai ankstyvame amžiuje?
Sakyčiau, kad tik auklėjimu, švietimu, religija arba kritiniu mąstymu.
Jei esi beraštis, nesugebi mąstyti, bet esi religingas – viskas bus gerai.
Jei klausai tėvų – viskas bus gerai.
Jei pereini švietimo sistemą – viskas bus gerai.
Jei sugebi mąstyti ir atitinkamai reaguoti – viskas bus gerai.
Svarbiausias, man atrodo – švietimas. Jis turi būti visiems prieinimas, koybiškas ir atviras pasauliui, taip pat privalomas. Ne visiems pasiseka gimti gerose arba religingose šeimose, tačiau visiems gimusiems turi pasisekti gimti valstybėje, šviečiančioje savo piliečius.
Suprantu, kad tai skamba kaip skurdus modelis, baugiai primenantis puikiai Donnie Darko pavaizduotą visų poelgių priežasčių supaprastinimą iki Meilės ir Baimės, bet aš matau dideles erdves detalėms realiame gyvenime. Ypač kokybiniame principų diegimo metodų lygmenyje.
Dabar, kiek savanaudiškas yra šis įrašas ir kiek turėtų rūpėti, kiek savanaudiškas jis yra?
mėlyna beveik žalia 
Smagu skaityti taip pat mąstančio žmogaus mintis. Beje, ir kiti įrašai pradžiugino, kad yra patyrusių ir perduodančių savo informaciją, kaip neišsigąsti atvažiavus į naują miestą. Cheers! Gal teks susimatyti Edinburge :>
Marija,
Nebegyvenu jau Edinburge, parsikrausčiau atgal į Lietuvą. Bet gal sutiksi ką nors iš mano buvusių draugų!
O galiu atsakyti aš? Manau, skaitytojo savanaudiškumas šiuo atveju pranoksta rašytojo savanaudiškumą. O rūpėti tai turėtų lygiai tiek, kiek autorius, rašydamas tekstą, tikisi gauti. Nesvarbu iš ko : skaitytojo, komentatoriaus ar savęs.
P.s. Turbūt kilo klausimas, kodėl komentuoju, nepakomentuojamus dalykus? Tiesiog keista čia perskaityti mintis, kurias, rodos, tik vakar užrašiau į savo sasiuvinį.
Ir dar : pavydėtinai sklandi kalba. Man čia patinka:)