Japonijos nuotrupos: džiazas

Kelionė, kai džiazas mano pasauly tapo mainstream.

Aukščiausią meilės džiazui išraiškos formą pamačiau bene pačią pirmą dieną, kai pataikėme į jazz kissaten. Vadovėlis sakė, kad japonai į tokias vietas susirenka klausytis muzikos ir mėgautis gėrimais (bet ne pasikalbėti).

img_0759
Vaikinai atrodė gerokai apsvaigę, nors vargiai lietė taures.

Keletą valandų anksčiau kišeninių barų kvartale pakliuvome pas džiazo gurmaną (“Jazz and Booze”), kurio milžiniška failų kolekcija organizuojama aplankuose pagal instrumentus ir egzotiškesnius stilius. Sulaužę pirminį tylos nejaukumą, su šeimininku pradėjome žaisti džiazo asociacijų dėlionę.

Vėliau džiazą ne kartą pastebėjome pardavinėjamą gatvės prekystaliuose ar skambantį prekybos pasažuose. Užvis labiausiai patikdavo užėjus pavalgyti išgirsti ne įkyrią “aš irgi” tipo muziką, o kažką švelnaus ir atpalaiduojančio – kad ir svajingąjį džiazą.

Geriausi 2014-ųjų metų albumai

Pirmąkart susiejau albumus su kalendoriniais mėnesiais. Rašydamas supratau, kad įdomiausi prisiminimai galvoje kabo visada “po ranka”. Tam tikros albumų vietos labai greitai sužadina tuos prisiminimus. Tik sąmoningai pažvelgęs atgal gali pastebėti, kad įvyko skirtingu metu. Bet koks tas metas buvo tuo metu?

Pastaruoju metu jaučiu, kad nesuprantu kažko esminio apie gyvenimą. Atrodo, prisiminimai ir yra gyvenimo džiaugsmas bei prasmė. Visada galvojau, kad sugebu juos pajausti ir įvertinti. Taip atrodė iki tada, kai supratau, jog kasdien prisimenu per mažai magiškų momentų.

Štai mano triggerių sąrašas. Toliau skaityti “Geriausi 2014-ųjų metų albumai”

Istorijos apie brendimą: “Adelės gyvenimas” ir “Frances Ha”

Įspėju – atskleisiu kažkiek siužeto.

Pakankamai trumpu laiko periodu vieną nuo kito peržiūrėjau “Adelės gyvenimą” ir “Frances Ha“. Savaime užvirė palyginimai galvoje, kadangi abu filmai yra maždaug apie tą patį – brendimą, suaugimą, susidūrimus su jau nebe tokiais paaugliškais iššūkiais.

Pirmiausia, abu filmai yra labai geri. Tiek geri, kad galėtume sutarti tarpusavyje, jog jie yra tikrai geri ir, greičiausiai, patenkantys tarp metų geriausiųjų. Noriu tai pažymėti prieš eidamas tolyn – abu filmai puikiai perteikia brandos periodą, kurį kiekvienas anksčiau ar vėliau turime pereiti gyvenime. Tai, kuris iš šių dviejų filmų labiau patinka, nulemia kiekvieno mūsų subjektyvūs aspektai. Tad aš ir panagrinėsiu savąjį subjektyvumą, nes, kaip ir sakiau pastraipos pradžioje, objektyviai vertinant abu filmai yra labai geri, o subjektyvioji dalis man yra žymiai įdomesnė, tad jūsų komentaras (apačioje ar privačia žinute) man būtų neįtikėtinai įdomus. Toliau skaityti “Istorijos apie brendimą: “Adelės gyvenimas” ir “Frances Ha””

Geriausi 2013-ųjų metų albumai

Praėjusiųjų metų topą ne kartą po publikavimo taisiau, todėl šiemet ėmiausi kitokios taktikos – žymiai griežtesnės atrankos ir jokių skaitinių pozicijų (tačiau prioritetinė tvarka išlieka). Pradedu nuo geriausio, pabaigoje pateiksiu papildomą kąsnį tiems, kam vis negana. Toliau skaityti “Geriausi 2013-ųjų metų albumai”

Open’er 2013: subjektyvūs festivalio vektoriai

Ši žemiau esanti nepretenduoja į objektyvumą. Priešingai – gimė iš kūrybinio susierzinimo skaitant kitas. Tai – nuotaikų ir pajautimų apžvalga. Subjektyvumas leidžia pasiekti bent jau tikslumą. Tebūnie neobjektyvų. Nes jei pats važiavimo į tokio tipo festivalį faktas dar kažką objektyvaus gali pasakyti apie žmogaus muzikinį “skonį” (tyčia vartoju šią sąvoką kaip aliuziją į subjektyvumą), pati kelionė per festivalį yra visiškai asmeninė kiekvienam.

Festivalio dienos yra daugybės praeities ir kažkiek vedančių į ateitį vektorių susidūrimas. Mėgstamas pokštas, jog “pusmetį po festivalio gyveni jo prisiminimais, kitą pusmetį iki būsimo – lūkesčiais ir laukimu”, vis dėlto nėra jau toks pokštas. Tad keista, kai likus savaitei iki festivalio kažkaip pasidaro tingu ir apatiška. Toliau skaityti “Open’er 2013: subjektyvūs festivalio vektoriai”

Kaip tai atrodys prieš mirtį – paprastas žaidimas priimti gyvenimo sprendimams

Štai jums būdas supaprastintai priimti sprendimus gyvenime!

Įkvėpimo šaltinis

Mergina sprendžia ragauti kačių maisto ar ne:

After my hangover subsided, I felt more able to seriously consider two futures: The one where I’d never know what wet cat food tasted like, and the one where I would. In both futures I’d eventually end up dead, but the one where I’d eat cat food seemed more exciting.

Priešistorė

Prie mirties šame konstrukte prijungiau dar vieną, tiesiai į širdį kertantį, straipsnį apie tai, ko labiausiai gailisi žmonės prieš pat mirtį. Toliau skaityti “Kaip tai atrodys prieš mirtį – paprastas žaidimas priimti gyvenimo sprendimams”

Geriausi 2012-ųjų metų albumai

Dar vieni metai baigti, dar vienas sąrašas prieš jūsų akis. Kaip ir anksčiau, sudarytas remiantis perklausų skaičiumi, vėliau padarant subjektyvius pakeitimus. Galime diskutuoti dėl metodikos, tačiau perklausų kiekis padeda nepamiršti, pavyzdžiui, koks svarbus the Shins albumas buvo vasario / kovo mėnesiais.

Pirmoji vieta nebuvo tokia aiški kaip pirmasis trejetukas. Žinau, kad po pusmečio manysiu kitaip, tačiau laikas fiksuoti ir nebedaryti pakeitimų (kad ir kaip tokių dabar norėčiau 2011-ųjų sąrašui).

Atskirai paminėti privalau Nicolas Jaar “Essential Mix”, kuris nėra albumas, bet tikrai yra geriausias metų mix’as – 2 valandos elektronikos ir klasikinės muzikos derinio, verčiančio aikčioti ir negalėti patikėti.

Pradžiai – trylika vertų paminėjimo. Toliau skaityti “Geriausi 2012-ųjų metų albumai”