Susirašinėjimas su Donatu Sirgedu, no non-sense inžinieriumi, apie žaliasias energetiką, madą ir ateitį

“Aš inžinierius – ne optimistas, ne pesimistas. Man neįdomu visi šitie eko marazmai. Palaikau, kas realu – biomasės kūrenimą žiemą šildymui”.

Donatas diskusijose yra tikras skausmas, nes žino daug, noriai tuo dalijasi ir nepripažįsta “svarbu teigiama intencija” pobūdžio argumentų.

Kaskimės gilyn.

—

Intro (kas yra kas šiandienos energetikoje)

DS: Taigi taigi, geoterminę energiją atmetam – mažas intensyvumas ir pakenčiamas tik daumaž ties Taurage.

Lietuvos vėjų atlasas – tinkamumas pramoninei energetikai – iš esmės tik Pamario ruožas iki Tauragės, nes reikia bent 4 m/s (geriau penkių)

Saulės nauda – beveik niekinė.

Vienintelė su išlygomis yra bioenergetika, tai yra katilinės, kūrenamos mediena, medienos atliekomis, šiaudais, grūdais (nei pašariniai, nei maistiniai). Tokios energijos ekologiškumas irgi ne tiesioginis, tik nepriklausomybė aiški – šaltinis arti ir savas (iš esmės žemės ir miško ūkio atliekos, kurios paliekamos natūraliai suirti). Tačiau tai – ekologija su išlygomis, nes jas deginant išskiriamas CO2 ir tik todėl, kad CO2 prilyginama metano išsiskyrimui šiai biomasei pūnant (yrant), t.y. deginant biomasę išskiriamo CO2 masė maždaug atitinka metano masę biomasei natūraliai yrant.

Hibridinis automobilis yra blefas. Galima pasveikinti lietuvius – ekologiška važinėt senu tvarkingu automobiliu, nes pramonės pajėgumų jam pagaminti nebereikia. Tačiau dabar matuojama automobilio tarša, o ne suminė tarša gaminant, eksploatuojant, utilizuojant. Mažiau vartot yra ekologiškiau, bet kol gyvenimas, ekonomika matuojama BVP, tol nevartot reiškia mažėjantį rodiklį.

Eko pramonė tapo pačia didžiausia pramone, kuri, kaip ir tradicinė skatina vartojimą.

Toks pat blefas ir elektrinis automobilis. Troleibuso kaminas termofikacinėj elektrinėj Vilniuje, prie Giraitės žiedo, gariūnuose ir Elektrėnuose. Antra, dėl perdavimo linijų, transformatorių ir nuostolių juose troleibuso naudingumas tikrai nėra 100 proc. – pagal skaičiavimus dažnai prilygsta autobusui, tik esminis skirtumas – jis iškelia taršą iš miesto.

Jei žalieji nebūtų sustabdę Kruonio HAE statybos – turėtume akumuliatorių piko metui su visais 10 generatorių. Jei būtų nesipriešinę IAE 3 bloko statybai – jis dabar veiktų. Tokios sistemos uždarius pirmą nesaugų ir išjungus antrą užtektų, ypač tai, kad naktinė energija ne šiaip pigi (ja galima visas gatves apšviest) – jos paprasčiausiai nėra kur dėt, o kadangi elektrinių negali stabdyt ON/OFF vienu paspaudimu, o tai užtrunka, tai naktį iš esmės jos sukasi tuščiai – teršia ir gamina energiją, kurios nereikia niekam.

Ateitis (kur ir kaip mes turėtume atsidurti)

mbž: Donatai, man atrodo, neįvertini vieno aspekto – inovacijų ir mokslo pažangos. Taip, norėtųsi žymiai efektyvesnių vėjo ir saulės įrengimų, tačiau tai (tikėkimės) įvyks ateityje. Ir dabar visas pastangas, neefektyvius sprendimus nurašyti eko madai, man atrodo, yra netikslu, nes tai vienintelis būdas eksperimentuoti, o ne kišti pinigus į šiandienos technologijas.

Arginta nėra visai tikslus pavyzdys pramoninėms vėjo ir saulės jėgainėms, bet tai, kad jie pasistatė keliolika (iš tikro 35) skirtingų įrenginių ir prisidės prie įvertinimo, kas geriausiai tinka Lietuvai, manau, yra puiku ir turėtų būti skatinama.

Sukišus būsimus atominės milijardus į atsinaujinančių išteklių tobulinimą, manau, gautume rezultatą, kuriuo būtų patenkinti ir žalieji, ir praktikuojantys inžinieriai (mirkt mirkt).

Dar dėl atominės: man atrodo, geras palyginimas būtų, jei ateitų draugas ir sakytų: „Gal gali palaikyti bombą pas save namie, mokėsiu tau po kelis litus per mėnesį. Praktiškai nėra šansų, kad ji sprogs, bet jei sprogs, tai neliks nieko aplinkui“. Ar verta dėl naudos (kurios dydis tikrai nėra aiškus) rizikuoti viskuo, ką turi? Man atrodo, neverta.

DS: Saulės energetika, vėjo energetika – tai kas stumiama į Lietuvą masiškai yra būtent atgyvenos (ačiū neturtingumui, kad mažai remiama šiuo metu) t.y. būtent pasenusios technologijos – čia ir bėda. Mažas naudingumas už kurį sumokama tik pagal pavadinimus, bet ne pagal technologijų vertę.

Atominė energetika pati savaime nėra joks blogis, kaip ir kiti energijos gavimo būdai nėra panacėja. Paprasčiausiai bet koks energijos gaminimo būdas turės poveikį aplinkai, kokį – sunku pasakyti, bet kitaip nebuvo nėra ir nebus. Akcija lygi reakcijai, taigi, imant plačiau kyla tik klausimas, kaip skirstysis.

Apie atominę buvo mano komentaras, kad galėjo būti kitaip – lyg nesakiau, kad už dabartinės statybą, nes elementariai manau, kad kai pastatys – bus per vėlu, kad ji būtų naudinga. Ir beveik neabejoju, kad bus pastatyta – sunku atremti JAV projektų įgyvendinimo praktiką ir pigius Japonijos pinigus (GE – Hitachi).

Viena reiktų pamiršti, kad ekologiška, bio – vadinasi pigesnė energija. Pigios energijos amžius praeityje ir bus tik brangiau – ypač todėl, kad bendrai ieškoma sprendimo tinkančio viskam – nenulipant nuo mąstymo, kad reikia kažkuo pakeist naftą.

Mano požiūriu – ekologiška, saugu, racionalu bus tuomet, kai susitiksim penkiese ir kiekvienas turėsim, pvz. auto varomą skirtingos energijos, namą šildomą skirtingais būdais, t.y. jokio vieno sprendimo viskam, tada tikiu, kad būtų galima išlaikyti balansą nesipykstant su gamta – t.y. teršiant, kenkiant gerokai mažiau.

mbž: Gal turi pavyzdžių, kas nėra atgyvenusios technologijos? Ir nelabai supratau, ką turi omeny sakydamas, kad nenorima pakeisti naftą? Juk visos tos technologijos ir turėtų tą padaryti. Neturiu skaičiavimų, bet manyčiau, kad Lietuvą būtų įmanoma paversti naftos nenaudojančia valstybe (kažkur tą girdėjau).

DS: Pirma potenciali tapti naftos nenaudojančia (dėl gero balanso) yra Švedija – santykinai mažas gyventojų skaičius ir daug gamtinių resursų, vien, pvz., miškų, mažai žalos darančiai HE statybai, nes dideli nuolydžiai kalnuose ir praktiškai be užliejamų žemės plotų.

Tokios jėgainės, elementai, kurių atsisako, pvz., Danija, Vokietija, Prancūzija, bet pas mus pateikiama kaip naujovė. Kiniškos, Indiškos vėjo jėgainės, kurios turi prasmę tik naudojimui savom reikmėm ir tai kaip pagalbinės, yra, beje, remiamos – paskutinis valstybės atsisakymas remti buvo užtildytas, o realiai tie pinigai yra vėjais, bet ne elektra paleisti.

Didžioji dalis tos masės yra būtent tai. Antra – baterijų efektyvumas, saulės element naudingumas pasiekiamas naudojant brangius metalus (elementariai jau nekalbant apie Litį), kurie beveik visi yra išgaunami Kinijoje, kurių resursai riboti, o pati kasybos pramonė labai teršia gamtą.

Vėjas, kaip ir saulė negeneruoja nuolatinio srauto, vadinasi reikalinga visa infrastruktūra svyravimų tinkle išlyginimui, paprastai tai yra šiluminės elektrinės, nes jas lengviau paleisti ir stabdyti pagal poreikį, tačiau būtent paleidžiant ir stabdant yra didžiausios kenksmingų medžiagų emisijos, tas pats galioja AE, tas pats automobiliui. Problema net ne tas ar gali pagamint propelerį vėjo jėgainei, saulės elementą, o kaip visa tai valdyti.

Grįžtam prie kaupimo, t.y. akumuliatorių, kur padėti energiją saugojimui, kai jos per daug ir kaip ją grąžint, kai jos per mažai. Pvz. danai kurdami visą naują infrastruktūrą galvoja apie tai, kaip išnaudot net elkromobilių baterijas tuo metu, kai savininkui nereikia juo naudotis, t.y. iš esmės energija saugoma, danai galvoja apie aktvyvios energetikos namus. Visa tai būtų integruota į bendrą sistemą- tokia infrastruktūra leistų negaminti arba gaminti gerokai mažiau perteklinės energijos, vien jau tai būtų žingsnis į priekį saugant resursus. To Lietuvoje ir pasigendu, kad nekalbama apie darnią plėtrą, o kalbama apie pavienius dalykus vėjo jėgainės, saulės jėgainės, hidro jėgainės, bet nieko apie tai, kaip visa tai veiks kartu – jei viskas darniai sujungta būtų, tai neliktų ir argumentų už atominę elektrinę – dabar gi tinklas paruoštas atominei, nes jis tiesiog taip ir buvo statytas.

Dėl technologijų – manau, perspektyvios didelės (parkai) saulės jegainės (nebūtinai elementai, nes jie turi savas problemas – pvz., nepanaudota saulės šviesa (efektyvumas esant tinkamam kampui geriausiu atveju 25 proc.) sugeriama ir virsta šiluma – dabar galvojama kaip nepanaudotą grąžinti (natūraliai atgal atspindėti), taigi – saulės jėgainės, kur yra saulės – Afrikos Šiaurė (Sachara), Arabų Emyratai (dykumos), Europoje beveik tik Ispanija. Beje, ispanai tikrai turi įdomių sprendimų, kaip panaudoti šilumą, o ne šviesą – bokštinės saulės jėgainės.

O dėl elektrinių automobilių – pvz., Leaf elektromobilio tarša yra kaip automobilio naudojančio 3 l. įprastinių degalų (ne suminė gamybos, o iš energijos gamybos jo akumuliatoriams pakrauti), o įvertinant tai, kad, pvz., VW Lupo jau seniai turi tokias sąnaudas, nors jo gamybai reikia gerokai mažiau žaliavų. Gal vis gi hibridai su super kondensatoriais (pigiau pagaminti nei akumuliatorių, bet sunkiau valdyti išlaikymą) yra ta ateitis. Elektromobiliui jau nepasisekė prieš šimtą metų, kodėl turėtų būti kitaip dabar?

Nenusiteik taip, kad aš prieštarauju ekologijai, rūpinimuisi aplinka ar man nerūpi – labai rūpi, tik netikiu marketinginiais teiginiais, o įdomiau, kas už to, kokios technologijos, kokia gamyba.

Todėl, pvz., toj pat Švedijoj senas automobilis yra gerai, todėl kad jis seniai pagamintas. Jei jis tvarkingas, skaičiuojant CO2 išmetimą gautume jį didesnį nei naujo automobilio. Tačiau CO2 būtų išskirta gerokai daugiau gaminant naują, kad ir hibridinį. Psichologinis faktorius – statistiškai su nauju auto važiuojama daugiau, nei su senu.

Geriausia ekologijos pavyzdys, turbūt, seras Paul McCartney – kai savo ekologišką hibridinį Lexus atsiskraidino lėktuvu – lėktuvo išmestas CO2 skraidinant jį nekantraujančiam ekologiškai važinėt yra gerokai didesnis nei kad būtų buvęs išmestas važinėjant paprastu Rolls’u pagamintu ten pat Britanijoj. Tai ir vadinu eko manija – tiesiog gražus viršelis ir tiek.

Žodžiu, kai pristatydami žalias technologijas skaičiuos bendrą proceso taršą, bent nuo žaliavų gavimo – tada galėsiu tikėt, tačiau kuomet pateikiamas lokalios taršos skaičius – čia marketingas. Tuomet geriau nepirkt akcijos “moki už vieną – gauni tris” daikto, jei tau reikalingas tik vienas – gerokai apčiuopiamesnis teigiamas rezultatas.

mbž: Nemanau (ir tu, turbūt, nemanai), kad tas laikas, kurį dabar gaištame su prastokomis technologijomis nėra visiškai veltui. Kažkaip juk vis tiek reikia išbandyti tikrovėje laboratorijų produktus. Ir dar vienas dalykas – jei lauksime tų puikių technologijų, tai jų niekad ir neįsidiegsime, nes kai jos pasieks parduotuves, bus jau pranešta apie kažką nauja, kas bus dar geriau, ir taip pasaka be galo.

Noriu pasakyti, kad vis tiek reikia judinti tas technologijas pažingsniui. Valstijose mėgstama rodyti pirštais į Solyndra, kad atseit valstybė sukišo pinigus į ją, o ji paėmė užsilenkė, nes ne tą technologiją vystė. Bet realiai, kažkas ją turėjo pavystyt, kad sužinoti, jog ji neveikia. Tad greičiausiai proveržis bus atsitiktinis ir netikėtas, bet, kad jis įvyktų reikia užsiiminėti daugybe veiklų, kurios istoriškai atrodys bevertės (bet ne tokios ir bevertės).

Ir visada gerai turėti žmonių, kurie perka Priusus, nes pirks ir tą kitą technologiją X. Ekomada bent jau įvedė tokią sąvoką kaip ekologija į žodyną. dabar laikas ekologijai 2.0.

DS: Tiesiog mėgstu safe side, pažiūri kaip veikia ir tada gali pasakyti už ar prieš – ne apie tai, kad laukti – tai tas pats kaip laukti milijono ir neit į darbą, nes nesąmonė ir neapsimoka. Tik, dažnu atveju, jei neveikia – racionalu atsisakyt iškart. Skaudu, gaila, bet tą pripažįstant atsiranda galimybė plėtot kažką nauja, nepripažįstant – dar daugiau švaistoma jėgų tam, kas neveikia.

—

Kelios dienos po šio susirašinėjimo gavau Donato nuorodą į “The Venus Project”.

Geriausi 2011-ųjų metų albumai

Metų pabaiga, reminiscencijos užvaldo mus prie vyno taurės, topų ir pašnekesių su draugais. Praūžė galybė metų „-iausiųjų“ topų ir dėkui visiems kritikams, kad jie yra, nes metų pabaigoje užtenka atsisiųsti kelis geriausius Holivudo produktus ir praignoruoti komercinį kiną visus likusius metus. Taip pat ir su vynų topu – metų pabaigoje visada vykomas užsipirkimas ir topo siaurinimas.

Muzika turi kiek kitokią metinę istoriją. Kad ir kokie riboti mano rinkimosi šaltiniai ir laisvo laiko gabalai būtų, tačiau vis tiek jaučiuosi visus metus daugmaž žinantis, kas dedasi šiame pasaulyje. Ir jaučiuosi galįs sudaryti topą bent jau šioje srityje. Tenka paapgailestauti, kad tas topas yra paveiktas klausinių darbe, o šie, žinia, negali būti tokie subtilūs ir užvaldantys klausytojo dėmesį, nes, kaip ten bebūtų, exceliui irgi reikia dėmesio. Arba aš tiesiog tampu pop berniuku.

Metų muzikinis įvykis garantuotai buvo festivalių nekaltybės praradimas Heineken Open’eryje. Tai, turbūt, nėra kažkas, kuo reikėtų girtis, bet pirmas kartas ir yra pirmas kartas. Ir jis turėjo Cut Copy su James Blake (rasim juos tope aukštai), kas yra visai daug.

Prieš patį topą – keletas albumų, kurie į jį nepapuolė, bet kuriuos reikėtų paminėti:

• Kanye West apšilimui išleido „Good Friday Bootleg”, kurio vertingiausia dalis yra „Christian Dior Denim Flow“;
• Lykke Li “Wounded Rhymes” – „Youh Novels“ įpėdinis, kuris buvo kiek gilesnis ir tamsesnis – turbūt dėl to ir nebuvo tiek daug klausytas;
• Jamaica „No Problem“ – pop, klausytas darbe ir turi vertingą „Jericho“;
• Danger Mouse & Daniele Luppi “ROME” – pabūsiu mr. obvious, bet niekaip kitaip neapibūdinsi šio albumo, kaip sinematiško ir atmosferiško. Taip, čia yra ir Jack White, ir Norah Jones, ir jiems visiems pavyksta gan neblogai;
• DJ Quik “The Book of David” – kad neatrodytų, kad šiemet buvo tik Drake, Kanye West ir Jay-Z hip-hopo pasaulyje. Siūlau pradėti nuo „Flow for Sale“;
• Feist “Metals” – norisi sakyti, kad kamerinis, bet ne visai. Neblogas, tačiau kažko pritrūko. Labiausiai patiko „Graveyard“;
• Girls „Father, Son, Holy Ghost“ – puiki grupė, tačiau niekaip netampu jų fanu. Labai stiprūs ant popieriaus, tačiau vis neprisikasu iki jų širdies;
• M83 „Hurry Up, We’re Dreaming“ – tikrai geras albumas, tačiau per vėlai jį atradau ir galbūt jau tik kitąmet pamilsiu. Bet kuriuo atveju, „Midnight City“ yra viena įsimintiniausių šių metų dainų;
• Toro y Moi “Underneath the Pine” – vėlgi, puikus ant popieriaus, turintis gerų dainų, tačiau taip ir iki galo nepatikęs albumas.

O dabar – jo didenybė, 2011-ųjų metų topas. Rinkausi iš labiau klausytų per metus ir dariau pataisymus, kurie atrodė teisingiausi.

10. Wild Beasts “Smother”

Jau aprašytas anksčiau, žavesys neišblėso iki metų galo.

9. Bon Iver “Bon Iver, Bon Iver”

Vos perskaičius apžvalgas metų vidury ir perklausius buvo aišku, kad tai bus metų albumas „Pitchfork’e“ – neklydau.

8. Holy Ghost “Holy Ghost”

Geriausia, ką šiemet išleido DFA (ok ok, antra geriausia po paskutiniojo LCD Soundsystem koncerto).

Geriausioji, matyt, bus „It’s not Over“. Nors su albumais taip jau yra, kad juos reikia klausyti kaip vieną ilgą dainą ir, jei tas albumas tikrai geras, būsi apdovanotas dar stipriau nei vien tik hitu.

7. Jay-Z & Kanye West “Watch the Throne”

Šiedu, atrodo, būtų įdomūs patys savaime, tačiau turi dar ir puikų muzikos priedą. Pilnas cituotinų dalykų („norėčiau, kad mano sūnus būtų respublikonas – tuomet jį mėgtų žmonės“; „Ką tai turėtų reikšti? – Nieko, tai tiesiog provokacija“).

Žemiau – albumą pristatantis „Otis“, kuris… į albumą nepateko (vėlgi, tokią prabangą  sau leisti gali tik J ir K (dviprasmybė dėl prabangos – tyčinė). Nors labiausiai įsiminė „Lift Off“.

6. Destroyer “Kaputt”

Kaip sakė albumą parodęs pažįstamas pR, „užsileidi ir tiesiog gražu“ (ar pan.). Labai taiklu. Todėl muzikinės citatos nebus. Nes tai tikrai Albumas.

5. The Drums “Portamento”

Mėgstu šią grupę, nors ir nėra ji labai vertinama, tačiau būtent taip suprantu indie rock’ą. Nieko tokio stipraus, kaip klausomiausia visų laikų daina „Let’s Go Surfing“, čia nėra, tačiau pats albumas visai vientisas ir vis dar melodingas. Linkiu trečio albumo jiems.

4. Drake “Take Care”

Drake’ą tikrai mėgstu. Dėl jo gilumo, išraiškos ir nejuntamo pop skonio. Ir labai linksma sutikti žmones, kurie trykšta lengva panieka Drake’ui vien dėl jo, pavadinkim, emo stiliaus. Konceptualiai tikrai vienas stipriausių metų albumų. Ir jautriausių.

Kaip pavyzdį galime paimti daugiasluoksnį „Take Care“ – pabandyk išvardinti visus čia prisidėjusius / panaudotus atlikėjus.

3. James Blake “James Blake”

James Blake pavogė geriausio metų koncerto titulą iš Cut Copy (taip buvau nusprendęs avansu) dėl vieno dominuojančio elemento – nuoširdumo. Tiek koncertas, tiek albumas tiesiog trykšta intymumu ir išmone. Aukščiausi balai.

2. Friendly Fires “Pala”

Apie Friendly Fires jau rašiau Vasaros klausiniuose. Galiu tik papildyti, kad jie mane papirko. Jau netgi pirmuoju albumu. Bus labai įdomu stebėti jų ateities kūrybą, nes kol kas tai – labai patraukli muzika ir, kiek teko girdėti, koncertuose taip pat gerai atliekama. Jau paskelbta, kad jie bus Roskildėje. Ir jei aš ten būsiu, tai… Pažiūrėsim.

1. Cut Copy “Zonoscope”

Tenesupyksta James Blake, bet metų albumas priklauso Cut Copy. Nors ir ne toks stiprus kaip „In Ghost Colours“, subalansuotas ir vientisas iki puikumo. Telieka vienas klausimas – kodėl jų gyvas pasirodymas nepaliko tokio didelio įspūdžio. Bet dar tikiuosi juos pamatyti. Ir, aišku, trečio nr.1 (ketvirto iš viso) metų albumo ateityje.

Klausomiausias šių metų albumas.

Klausomiausia šių metų daina („Blink and You’ll Miss a Revolution“) – žemiau.

Ją išgirdę mane pažįstantys iškart sako, kad tai – mano stiliaus muzika. Sutinku. Tai netgi apibrėžia daugiau nei muzikinį skonį (pridedu aš). Ar bent jau norėčiau tikėti, kad taip ir yra.

—

Kas apibrėžė jus 2011-aisiais?

Belaukiant IKEA Lietuvoje – grupės struktūra

Kurdamas šį įrašą naudoju IKEA padėklą su grūdeliais, maloniai apgaubiantį mano kojas. Prieš tai gaminau vegetarišką karį naudodamas IKEA pjaustymo lenteles ir, turbūt, dar ką nors, ko net nebepastebiu – taip labai IKEA persmelkusi kasdienį gyvenimą. Šie daiktai, natūralu, suplaukė į namus iš Edinburgo ir Gdansko. Nes IKEA Lietuvoje dar nėra. Vilties teikia tik tokie Zuoko leptelėjimai, jog IKEA jau kuriasi Vilniuje.

Vėliau šie gandai buvo paneigti – atseit Baltijos šalių rinka per maža. Maždaug tuomet jau buvau perskaitęs daugiau istorijų apie šį legendinį parduotuvių tinklą ir šią vasarą mano entuziazmas ten apsipirkinėti nors ir nebuvo sumenkęs, tačiau į santykius įsimetė šioks toks kartėlis. Dėl to kaltas IKEA verslo modelis, kuris yra toks išmanus, kad negali nekelti susižavėjimo, tačiau ir toks efektyvus, jog darosi baisu, kaip viena didžiulė korporacija gali išvengti daugybės prievolių (tokių kaip mokesčiai) vien dėl to, kad turi sukaupusi daugybę galios (ir pinigų).

Straipsniai, rasti IKEA fans, The Economist ir kitur, sukėlė šiokią tokią audrą galvoje ir pastūmėjo vizualizuoti IKEA grupės struktūrą (raudoni užbrūkšniavimai rodo ankstesnę struktūrą):

Kaip ir sakiau, šitokia struktūra ir žavi, ir gąsdina. Nesileisiu į plačius grafiko aprašinėjimus, nes jie jau padaryti visuose tuose straipsniuose, tačiau esminiai momentai šie:

• Pagrindinis IKEA holdingas (vienijantis daugybę įmonių, nuo gamybos iki paslaugų) galiausiai priklauso ne pelno siekiančiai organizacijai Olandijoje, kurios tikslas, aprašytas įstatuose, yra užtikrinti sklandžią IKEA veiklą. Ji sukurta taip, jog išardyti ją praktiškai neįmanoma, nebent parduoti kitai ne pelno siekiančiai įmonei, kurios tikslas būtų lygiai toks pat.
• Stichting IKEA foundation (ne pelno siekianti) kaupia pinigų atsargas juodai dienai ir plėtrai, o dizaino rėmimui, kas ir turėtų būti tikrasis ne pelno siekiančios įmonės tikslas, kasmet skiria varganus kelis milijonus litų (IKEA pasaulinės pajamos nėra tiksliai žinomos, nes ji neprivalo (!) skelbti finansinių ataskaitų, tačiau tikrai siekia kelias dešimtis milijardų eurų).
• Kaip ten bebūtų,  būdas „išsiimti“ pinigams paliktas – IKEA prekinis ženklas priklauso kitai įmonei, kuriai kiekviena iš daugiau nei 200 parduotuvių moka 3% dydžio komisinį mokestį, skaičiuojamą pagal pajamas (visos parduotuvės yra franšizuojamos, pačiai IKEA nepriklauso tik apie 30-ies parduotuvių franšizės). Vėliau šie pinigai keliauja per daug lygmenų aukštyn per Liuksemburgą ar Lichtenšteiną, kol pasiekia paties pono Kamprado šeimą.
• Pelno mokesčių buvo sumokėta (tikslių duomenų, žinoma, nėra) tik apie 20 milijonų eurų, kai vien franšizės mokesčiai, surinkti iš parduotuvių, sudarė apie pusę milijardo eurų (duomenys maždaug 2004 – 2005 metų).

Kur visame šiame reikale atsiranda Lietuvos būsima (arba ne) IKEA parduotuvė? IKEA pranešimai, jog jiems mūsų rinka per maža, palieka vienintelę galimybę – kažkam bus suteikta teisė atidaryti franšizę Lietuvoje. Tokių pranešimų jau buvo. Matyt, kol (ir iš viso, jei) nepradės kilti fizinis pastatas, tol nieko konretaus ir nesužinosime. Būtų labai komiška, jei tai išgelbėtų Zuokui rinkimus – kaip dar ir dabar šneka liaudis, kad Zuoko metais bent jau dangoraižiai iškilo, taip vėliau, galbūt, šnekės, kad bent jau IKEA pastatė.

Pati IKEA kaip organizacija kelia ir globalius klausimus – kaip elgtis, kai tokios įmonės produktų vartojimas yra tiesiog neišvengiamas (prisiminiau, kad darbe naudoju IKEA stalinę lempą), tačiau aiškiai suprantama, jog ji elgiasi mažų mažiausiai neetiškai, nors ir, turbūt, legaliai. Tai primena ir priekaištus „Occupy Wall street“ protestuojams – esą protestuoja jie patys prieš save, nes kaip protesto įrankius naudoja vien didžiųjų korporacijų gaminius. Tačiau nemanau, kad tokia kritika yra teisinga – tai labiau primena prievolę laikytis įstatymų, nors jiems ir nepritari. Tu gali daryti viską, kad jie pasikeistų, tačiau kol tai neįvyko, esi priverstas gyventi pagal juos. Net jei tai reiškia vartoti ir neturėti realios alternatyvos didžiosioms tarpvalstybinės įmonėms.

Kita vertus, ar gi ne malonu būti įvertintiems tokių įmonių kaip IKEA ar H&M ir sulaukti jų dėmesio? Juk tai sukuria jausmą, kad tu toks pat kaip ir likusi turtingesnioji (didesnioji ar dar kokia) pasaulio dalis. Ir negaliu nelaukti tos nelemtos parduotuvės atidarymo.

Vasaros klausiniai

Pasirausęs archyve matau paraleles tarp šios vasaros ir 2009-ųjų metų geriausiųjų - tiek Friendly Fires, tiek Wild Beasts grįžta su antraisiais albumais ir… tai padaro sėkmingai (nors tai gal ir nėra taip netikėta).

Friendly Fires – Pala

Neabejotinas vasaros garso takelis – melodingumas, jausmingumas ir šiek tiek padūsavimų. Sunku išskirti kažką įspūdingo, tačiau visas kartu albumas susiklauso puikiai ir tik po to nejučia susimąstai, iš kur tas „Hawaiian Air“ skamba galvoje. Tuomet susirandi fonotekoje ir vėl 45 minutės gerumo sielai.

Nežinau, kaip jūsų vasara, bet maniškė vis tiek tam tikrą laiko tarpą buvo prie kompiuterio ofise biure ir ką daugiau klausyti spiginant saulei pro stoglangį, jei ne „Pala“?.. Prieš du metus, pamenu, FF lygiai taip pat kūrė vasarą, vien dėl to, kad kažkas ore.lt apžvelgė jų koncertą Heineken Open’eryje. Šiemet pats ten buvau, FF ten nebuvo, ir gaila, nes jie labai aukštai mano norimųjų pamatyti sąraše. O skambėti turėtų kaip iTunes festivalyje.

Wild Beasts – Smother

Wild Beasts koncertas Edinburge taip ir liko neaprašytas, nes dar nebuvo gimęs MBŽ, tačiau rašyti, turbūt, ir nebūčiau turėjęs ką. MTV populiarintas „Hooting and Howling“ atvedė prie tikrai neblogo albumo, tačiau gyvas pasirodymas buvo visai neįspūdingas tuo atžvilgiu, kad išradingumo ten trūko labai (aranžuotės visai nebuvo pakeistos) – neišradingai sugrotas albumas su pakeista dainų tvarka. Ir nebesitikėjau daugiau iš jų išgirsti. Bet išgirdau.

Nors man labiau patinka įžanginis „Lion’s Share“. Albumas kitoks nei pirmasis, lyriškesnis ir gilesnis. Tai yra puiku ir tai verčia grįžti mintimis prie gyvo pasirodymo – ar gali būti, kad per tuos metus jie bus žymiai patobulėję, turintys dvigubai daugiau dainų ir… sugebantys sukurti įdomų pasirodymą? Tas vokalisto balsas man yra giliai taip įsirėžęs – tai buvo grupė, kurios klausiau vos atvykęs į Edinburgą. Išgirdęs iškart pamatau save, kopiantį į universiteto kalną su neperpučiama-neperlijama striuke, nes kitaip Škotijoje nelabai ir įmanoma. Nors saulės ten daug (net jei kartais tik koncertų salėse).

Bon Iver – Bon Iver

Apie Bon Iver, savo gėdai, žinau nedaug, tačiau pamatęs orgazmines albumo apžvalgas, aišku, jo paklausiau ir taip, tai yra visiškas grožis. Muzikinė pasaka, ne kitaip. Dėl to rodau tik albumo viršelį, atskiros dainos nedrįstu dėti.

—

Ko klausėtės jūs?

Laisvi minties šuoliai 2011-ųjų vidury

Bėgant per p. Obamos biografiją D.Remnicko knygoje neapleidžia jausmas, jog reikia sustoti ir pamąstyti. Prieš 50 metų juodaodžiai vis dar buvo “nepripažinti”, prieš 90 metų – moterys, o juk jau buvo pasibaigęs Pirmasis Pasaulinis karas… Mintys, blaškydamosis tarp tuomet ir dabar, negali suprasti, kodėl beprotybė užima tokią didelę vietą pasaulyje.

Toji beprotybė, arba neišmanymas, kvailumas, smelkiasi per visas gyvenimo sritis, dažnai pasislepia po teisėmis turėti savo nuomonę arba tariamu objektyvios tiesos neradimu. Vieni labiausiai mane gluminančių pavyzdžių yra liaudies išmintis. Paviršutiniška ir greita proto mankšta leidžia spėti, kad kiekvienas priežodis turi sau prieštaraujantį (“neskubėk ir būsi pirmas” vs “kas pirmesnis – tas gudresnis”; arba “žmogus – ne sala” vs “žmogus gimsta ir miršta vienas”) – medžiaga puikiam šiulaikiniam meno kūriniui, bet kas aš toks, kad galėčiau būti menininkas?

Institucijos ir vieno žmogaus aktas. Plytintis ir gajus suvokimas, kad žmogus pats gali viską, jei tik stengiasi visa širdimi. P. Obama keletą metų praleido organizuodamas Čikagoje, kuri ir dabar lieka viena labiausiai susikaldžiusių rasiškai. Keleri metai darbo bendruomenėje ir rezultatai menkai apčiuopiami. Tiesa, organizavimas yra išvis nežinoma sąvoka mūsuose. Atrodo, kad turiu tiek meilės ir ambicijų pakeisti aplinką į gera, išlikti ne istorijoje, o atmintyje, ir vis atsimušu į abejingumą ir nenorą, pirmiausia savo paties.

Į neviltį stumiančios mintys, kad ne, tu neišdrįsi, tu negalėsi eiti teisinguoju keliu. Ir kodėl? Nes nori gyventi orų gyvenimą. Ne prabangų, bet orų. Noriu turėti erdvesnį butą savo būsimai šeimai, tačiau suprantu, kad tą gauti galiu tik pakinkęs dabartinę šeimą. O turėti miglotą svajonių namą atrodo išvis nepasiekiama – nors man dar tik 23 (beveik). Žinoma, yra galimybių, bet aš kalbu apie “orų” gyvenimą. Įsikrauti į kieno nors globą dešimtmečiams neatrodo oru. Ypač kai periodiškai susideginam (-sime) kas dešimtmetį. Nebent orus – susitaikėliškas (kas man ir siūloma), bet kur dėtis ambicijai, kuri lygiai taip pat siūloma ir sveikinama.

Pradėti nuo paprastų dalykų – pasiūlyti darbe nebeprenumeruoti sąmokslo teorijomis apsėsto dienraščio, sukurti feisbuko grupę, raginančią tai padaryti kitus. Tačiau negaliu – netgi tai atrodo pernelyg pavojinga. Kvaila baimė – galbūt. Tačiau negali jaustis saugus, kai tai nepriklauso nuo tavęs.

Liberali nuostata, kad žmonės yra netaisyklingai judantys kūnai, susikuriantys gerovę, man nėra argumentas atsisakyti institucijų. Priešingai. Šiame beprotiškame pasaulyje, atrodo, kad vienintelis dalykas, kurį galime padaryti – apsidrausti. Vengti Juodųjų gulbių. Nes visas judėjimas į priekį atrodo toks netvarkingas, toks neaiškus.

Neapleidžia jausmas, jog studijos buvo peršoktos pernelyg lengvai. Taip, peršoktos. Nebuvo susikurta įprastinė vieta bibliotekoje, išskyrus tuos du disertacijos rašymo mėnesius, neperskaityta tiek knygų, neturėta tiek mąstymą keičiančių diskusijų. Pati disertacija nugrimzdo į nežinią, taip ir nepakilusi į paviršių. Ką galėjau padaryti pats? Laukiau taip ir nepaskelbto darbų konkurso, rašiau laišką su siuntiniu iškiliam ekonomistui. Galėjau daugiau? Žinoma. Bet ką būtent? Sukurti internetinį puslapį? Taip, norėčiau to, bet ar tai nebus padarymas kažko konkretaus, tuo pačiu išlaikant atstumą? Tai – ne organizavimas. Studijų laikais taip ir neįšdrįsau tapti Didžiuoju broliu. Šaukiuosi institucijų stimulo. Bet galėjau ir pats. Bet nebuvo ir skatinančios kultūros. Bet galėjau ir pats.

Kai plaukiu pats vienas, jaučiu kiekvieną savo judesį, kaip kiekvienas jo netobulumas ar klaida stabdo mane. Tačiau ritmingumas ramina. Įkvepi ir iškvepi, o darnus judesių derinys išlaiko mane paviršiuje. Galva juda tobula sinusoide, tačiau kaip norėčiau ją pramušti tikrame gyvenime.

Sukamo žiūrono greičiu aplinka pasikeičia ir tampu aplinkinių vilčių ir neišsipildymų rinkiniu, lūkesčių ir reikalavimų rinkiniu, tų pačių amžių istorijų ir liaudies išminčių įkaitu. Noriu mylėti ir tobulinti, bet kaip? Ir…

Kas aš?

O gal: koks aš turėčiau būti?

LCD Soundsystem paskutinį kartą gyvai (Niujorke)

LCD Soundsystem šiąnakt baigė savo karjerą koncertu Madison Square Garden. Vietoj žadėtų trijų valandų gavome keturių valandų koncertą, skersai ir išilgai išmaišiusį visą LCD karjerą, kuri susideda iš 3 albumų ir daugybės remix’ų, kompiliacijų ir pan. Kol kas nepavyko rasti nė vieno, skyrusio laiką tarp ketvirtos ir aštuntos ryto, išskyrus draugę, kuri užmigo šalia po pirmųjų dviejų valandų (pakomentuokit, jei).

Apibendrinant, pasirodymas buvo didingas ir neapleido įspūdis, kad tai grupė, kuri išliks muzikos istorijoje kaip vienas geriausių dalykų, įvykusių šį šimtmetį. Čia nebuvo įprastinių šokėjų ar miližiniškų ekranų pompastikos – tik balionai pabaigoje ir kosminio erdvėlaivio dekoracija. Tačiau buvo iki tobulybės kilsteltas autentiškas LCD post-punk skambesys, kur norisi priliesti kiekvieną sample’ą ar būgno kaukštelėjimą atskirai. Buvo ir Arcade Fire, padėję su „North American Scum“ pritarimu, tačiau jų pasirodymas buvo labiau simbolinis – James Murphy viename paskutinių interviu atskleidė, kad jau du kartus turėjo atsisakyti jų albumo prodiusavimo, tad, galima sakyti, naujos pradžios pažadas pabaigoje.

Kadangi esu matęs paskutiniojo albumo turnė koncertą, iš šios nakties koncerto tikėjausi ne tiek ir daug, labiau malonaus pakartojimo to, ką jau esu matęs gyvai. Tačiau stulbinanti keturių valandų renginio trukmė, pasirodo, slėpė grandiozinį keturių dalių koncertą (įskaitantą bisą). Pirmoji dalis buvo maždaug tokia, kokią ir mačiau Glazge, tik baigėsi nežinoma daina (Murphy didžiuodamasis po jos sakė – juk žadėjau, kad bus dar niekur negirdėtų kūrinių), tačiau antroji dalis mane visiškai nustebino. LCD Soundsystem turi išleidę specialią kompiliaciją Nike ir iPod bėgiojimo įrenginiui, pavadintą „45:33″ (jos trukmė iš tikrųjų ne tokia). Niekada nesitikėjau pamatyti ją atliekamą gyvai, tačiau būtent tai ir įvyko. Žandikaulis atvipo ir burna apsalo.

Trečiojoje dalyje dėjosi dar malonesni dalykai – LCD išpildė savo svajonę ir pirmą kartą gyvai atliko „Bye Bye Bayou“, dar daug savo hitų ir išėjo į bisą, kur Murphy skaičiuodamas, kiek liko dainų iki pabaigos, sakė, kad tai – tarsi laukiant Naujųjų metų, tik kad jiems atėjus, mes būsime mirę.

Viskas baigėsi, žinoma, „New York I Love You, But You’re Bringing Me Down“. Priešingai nei Glazge, tai nebuvo publiką maloninanti pabaiga, pereinanti į „Empire State of Mind“, o labiau paskutinės akimirkos fiksavimas, su sunkiai įsivažiavusia pradžia (bosistas (kaip man pasirodė) nubraukė ašarą), o Murphy niekaip nenorėjo pradėti dainuoti. Didelis nusilenkimas ir viskas. Mėgstamiausia grupė baigėsi, palikdama po savęs diskografiją nagrinėjimui ir norą kuo greičiau sužinoti, ką Murphy sukurs su Arcade Fire ar kur dar jį nuves Niujorko (gyvenimo) vingiai.

—

Niekada nepamiršiu, kaip Murphy liejo apmaudą dėl bilietų į paskutinį koncertą, kuriuos išgrobstė perpardavinėtojai. Ir kaip jis save ramino vos tik tai sužinojęs – „i kind of sat in my house, trying not to worry for 20 minutes, and made a very, very good coffee“. Tą ir aš darau savo lėtais savaitgaliais. Ir tada, atrodo, suprantu, kad LCD kūryba buvo žmogus, su nuopoliais ir pakilimais, meile ir neapykanta ar tiesiog nesibaigiančiu estetiniu pasitenkinimu. Pokalbiuose su tavimi jaučiuosi radęs save, o pradėjom nuo tų sunkių naktų Provincetown’e, kai naktimis dėliodamas skardines bandydavau išvingiuoti:

Sound of silver talk to me
makes you want to feel like a teenager
until you remember the feelings of
a real life emotion of teenager
then you think again

arba „It’s time to get away“. Arba „Get Innocious“. Arba laukdavau vasaros pabaigos grįžimo į Niujorką su „New York I Love You…“.

Šiąnakt ateities neliko, bet mes toliau kalbamės, kaskart kai išgirstu būgnų / lėkščių / elektronikos ir tavo balso pažadą.

P.S. Pitchfork apžvelgė kiekvieną LCD dainą.

P.P.S. Pitchfork skelbėsi suteiksiantys vienintelę galimybę pamatyti koncertą, tačiau į mėgėjiškos transliacijos kadrą nuolat papuldavo operatoriai su super profesionaliom kamerom – manau, galime tikėtis ir įrašo.

Didžiojo (audito paslaugų) ketverto pajamų apžvalga 2009 ir 2010 metais

Ta proga, jog Deloitte viena diena anksčiau nei privaloma paskelbė savo skaidrumo pranešimą, galima pabandyti palyginti šiuos ir praėjusius metus didžiajame ketverte (Big 4: Deloitte, Ernst & Young, KPMG ir PwC). Kam jos skirtos? Labiau verslo bendruomenei, bet juk šalia – ir plačioji visuomenė. O gal neskirtos niekam?

Viso ketverto ataskaitos (šiuo atveju, jose deklaruojamos pajamos ir jų paskaidymas) yra už skirtingus laikotarpius ir skirtingai pavadintais (arba pavadintais taip pat, bet aiškiai slepiančiais skirtingus duomenis) pjūviais. Tad bet koks palyginimas tarp įmonių kaip ir negalimas. Vis tiek bandau lyginti bendrus skaičius:

Bendros pajamos, Didysis ketvertas Lietuvoje, 2009 ir 2010 metai

E&Y ir PwC praneša apie finansinius metus, pasibaigusius birželio 31 dieną, KPMG – rugsėjo 30 dieną, Deloitte - gruodžio 31 dieną. Taigi, metų su metais lyginti negalima, nes pastarieji metai buvo itin permainingi, ypač praėję kriziniai metai. Kadangi didžiąją dalį pajamų sudaro auditas, o tai Lietuvoje – pavasarinis verslas (dauguma įmonių finansinius metus turi sutampančius su kalendoriniais), tad galima sakyti, kad Deloitte sugadina palyginamąją bazę kasmet apimdama du sezonus. Manau, todėl ir nematomas pokytis jų pajamose – prastuosius 2009 metus ištempė prieš tai ir po to buvusieji. Nugalėtojais akivaizdžiai galima skelbti PwC, kurie sugebėjo išlaikyti tokį patį pajamų lygį ir tai yra tvirtas teiginys, nes jų finansiniai metai puikiai sutampa su verslo sezoniškumu.

Pažvelkime į auditą, didžiąją dalį pajamų sudarančią sritį:

Audito pajamos, Didysis ketvertas, 2009 ir 2010 metai

Vėlgi, šis grafikas nėra visiškai tikslus, nes, pavyzdžiui, KPMG po auditu paslepia ir užtikrinimo paslaugų pajamas, tad tiksliau būti lyginti kaip kiekvienai įmonei sekėsi individualiai, o ne tarpusavyje. Akivaizdu, kad PwC ir Deloitte prarado mažiau nei KPMG ir E&Y. Taip pat matome, kad Deloitte kone dvigubai atsilieka nuo artimiausių audito konkurentų. Bet kur tas žymusis E&Y dominavimas rinkoje?

Kitos (ne audito) pajamos, Didysis ketvertas Lietuvoje, 2009 ir 2010 metai

Nors ir aptrupėjęs, E&Y pranašumas konsultacijų ir mokesčių srityse yra neįtikėtinas (apie valdžios aistrą konsultantų paslaugoms jau rašė Veidas).

Pabaigai rinkos dalies pyragėliai:

Rinkos dalis pagal bendras pajamas, Didysis ketvertas Lietuvoje, 2009 ir 2010 metai

Labiau nei bet kas kitas į akis krinta gniuždantis E&Y dominavimas. Tiesa, per metus rinkos dalis sumažėjo 5 procentiniais punktais, o tai yra daug. KPMG tuo nepasinaudojo, tačiau PwC ir Deloitte sugebėjo tuo pasinaudoti (padidėjimas 4 ir 2 procentiniais punktais, skaičiuojant kaip proporciją nuo buvusios bazės – abi įmonės paaugo tiek pat). Tačiau ir čia mes, skaidrumo ataskaitų nagrinėtojai, negalime būti tikri – E&Y raportuoja skaičius kaip „Ernst and Young Lietuva“, o tokios įmonės Registrų centre…. nėra (yra įmonė, kurios pavadinimas baigiasi „… Baltija“). Ar tai gramatikos klaida? Nemanau. Visų įmonių ataskaitose prie pavadinimo prirašomas ir juridinis statusas „UAB“, tik E&Y jo neturi. Ką tai galėtų reikšti? Nežinau.

Ir visa tai atveda mus į išvadą. O ji tokia – skaidrumo pranešimai yra daugiau ar mažiau bevertė priemonė, jei norime palyginti rinkos dalyvius (o toks, bent jau mano suvokimu, ir turėtų būti šių ataskaitų tikslas). Įmonės pristato skirtingus finansinius laikotarpius, pajamas vaizduoja skirtingais pjūviais. Sveikinu ES direktyvą, įpareigojančią atskleisti šią informaciją, tačiau atrodo, kad ją būtų pats laikas sukonkretinti.

O kol skaidrumo pranešimai bus ir toliau skelbiami, praėjusių metų ataskaitos šalinamos (jei neklystu, tik KPMG turi dviejų metų iš eilės pranešimus), tol tie pranešimai tik ir bus vykdoma prievolė, nevykdanti savo, kaip visuomenės informavimo priemonės, funkcijų.

P.S. Lietuvos auditorių rūmai skelbia savo metinę audito rinkos apžvalgą, kurioje galima pamatyti, kokią dominuojančią padėtį rinkoje turi Didysis ketvertas kitų auditorių atžvilgiu.

Papildymas: Jau po įrašo gavau nuorodą į straipsnį apie itin glaudžius Ernst & Young ryšius su ministerijomis.

„Porno melodrama“ – pavykęs politinis pamfletas

Keista eiti į filmo, kurio režisierių pažįsti labiau nei „sveikinamės“, premjerą. Filmai visais kitais atvejais juk atkeliauja iš žmonių, kurių gyvenime niekada nesutiksi ir net, greičiausiai, nepažinsi gatvėje. Tačiau tai taip pat nebuvo toks jausmas, kurį patiri eidamas į mokyklos kino / teatro vakarą. Tai – Forum cinemas, tai – Kino pavasaris, tai – jau dvi Lietuvos kino „institucijos“ tą patį vakarą.

Salėje – draugai ir selebritės (šokėjas, dizaineris, politikė, rašytojas), salė pilna ir vieninga. Įžanginio Romo žodžio metu dar kartą pristatoma politinė filmo prigimtis – nepilnamečių apsaugos įstatymas, prieš kurį (nesėkmingai) kartu protestavome prie prezidentūros. Tąkart skinai filmavo protestuotojų veidus ir daugiau niekuo labai ir nesidomėjo. „Porno melodramos“ protesto metu salė buvo vienalytė kaip niekada. Ir kiek nuvylė, kad skinai nesugalvojo sabotažuoti renginio – ar jie sukrunta tik tuomet, kai būna būryje ir prieš televijos kameras (o gal tik mėgsta skleisti paniką ir demonstruoti fizinį pranašumą)?  Taigi, renginys „į vienus vartus“, percituojant kitą šiandieninį komentarą apie kitą kritikuojantį filmą, bet status quo yra ir taip pakankamai platūs vartai. Keista tik, kad taip lengvai pergudraujami, nors ir susižeriantys daugumą viešojo dėmesio.

Feisbukas pakeitė įprastą santykį su filmu – visą dieną iki premjeros buvau „apšildomas“ paties režisieriaus minčių ir raginimų atsisakyti išankstinių nuostatų (o jos tikrai buvo – filmas kritikų sutiktas vangiai, jei šis žodis ne per silpnas) ir priimti filmą, koks jis bebūtų. Po filmo tik sustiprėjo mano įtarimas, kad akivaizdžiai politinę žinią nešti sukurtą filmą įvertino neadekvačiai. O filmas – geras. Galima būtų sakyti, kad politizuota filmo kilmė – tarsi režisieriaus noras apsidrausti nuo meninės nesėkmės, tačiau nemanau, kad tai tiesa. Juo labiau, kad to draudimo ir neprireikia – vaidyba įtikina, siužetas – irgi. Flirtas su teatrine scena – taip pat. Filmas – trumpo metro, tad galbūt dėl to labiau nei reikėtų pasistebi, kad  scenos filme yra trys, iš kurių viena – trumpa įžanga kapinėse. Bet šis suvokimas ateina po to, pats filmas maloniai ir lengvai įtraukia ir, kad ir kaip tai skambėtų banaliai, užsinori pilno metro.

Kitos dienos komentarai feisbuke atsakė į kilusią idėją, kad spektaklis, o ne filmas, „Porno melodrama“ turėjo būti (Romas sako, kad ne). Visa idiliška premjera kelia klausimą – ar kas nors pastebės, kad nepilnamečių apsaugos įstatymas visgi buvo pažeistas (šalia bilietus į „Rango“ pirkusios paauglės taip pat prašė bilietų į artimiausią Kino pavasario seansą ir gavo bilietus į Porno melodramą), ar jis kam nors rūpi, kai nevilioja kamerų dėmesio? Toji idilė tikrai keista, tačiau galbūt iš tikro tai ne taip ir svarbu – filmas juk geras. Ir, galbūt netgi per gudrus ir geras, kad būtų išmurkdytas neofašistų ir politinėje pelkėje.

Meno kūrinys, pranokstantis politinę intenciją.

Kazimieras Žoromskis – neįtikėtinas lietuvių dailininkas

Po šiandienos vizito K. Žoromskio name / studijoje / dabar jau muziejuje, kuriame šiuo metu gyvena jo žmona, kilo labai daug minčių. Tokią nuostabią šeštadienio popietę, klausantis ponios Kristinos paskaitos ir tyrinėjant dailininko paveikslus, norėčiau palinkėti patirti kiekvienam.

Pats pastatas yra įsikūręs K.Kalinausko g. 12, turi du aukštus, studijos sienoje padarytas 24 kv. m. dydžio langas užpildo erdvę didžiuliu šviesos kiekiu (kitoje gatvės pusėje – Citadele bankas ir JAV ambasada). Jokios lentelės apie tai, koks lobis slepiasi viduje, išorėje nerasite – kad atvykome į reikiamą vietą patvirtino ten pat ėję moterys. Norintys aplankyti muziejų turėtų skambinti tiesiai poniai Kristinai (mes ten dalyvavome su Meno klubu, Ilma, manau, mielai pasidalintų reikiamais kontaktais).

Žoromskio darbai – itin progresyvus, vos įėjęs pasijunti kaip Niujorko galerijoje. Įspūdis neatsitiktinis, nes meninkas daugelį metų ten ir gyveno, kūrė bei mokė. Kaip sakė Kristina, Kazimieras suteikė antrą kvėpavimą pop art’ui, įnešė trečiają dimensiją į šį stilių ir sukūrė atskirą šaką, kuri dabar vadinama optiniu impresionizmu. Visi tie darbai teikia neapsakomą pasitenkinimą, kurį ypač sustiprina ir čia pat girdimos kūrėjo gyvenimo istorijos bei pasakojimai apie pačius paveiklus. Tai yra neatpasakojama, o tik išgyvenama – ir dėl to verta gyventi.

Darbas, kuriame pavaizduota labai plati autoriaus įdėjų paletė – nuo optinio impresionizmo iki ironijos.

Nebijau prisipažinti, kad tik šiandien pirmą kartą ir išgirdau apie šį meninką ir jis iškart papuola tarp tų lietuvių, kurie savo intelektiniu palikimu verčia didžiuotis esant lietuviu. Sako, kad nacionalinis motyvas kūryboje dabar jau nebėra aktualus, tačiau Žoromskis geriausius savo paveikslus užuot pardavęs atidėjo būtent Lietuvai, su kuria nuolat jautė ryšį, ir vėliau perdavė beveik šešių šimtų paveikslų kolekciją Lietuvos nacionaliniam dailės muziejui. Apie jų vertę galima tik spėti, vienintelis įvertintas paveiklas, kai buvo padovanotas Jungtinėms Tautoms, gavo 900 000 eurų žymę.

Ir čia aikčiojimas nusplopsta, nes uždavus natūralų klausimą, kur tie perduoti Lietuvai paveiklai eksponuojami, sužinai, kad visi yra laikomi požemyje. Pasirodo, buvo žadėtas pastatyti muziejus prie dabartinio namo, juos kartu sujungiant, tačiau tai neįvyko ir dabar tie paveiklai kaip ir neturi savo vietos, dūla ir, jei neklystu, net nėra nei vieno iš jų Nacionalinėje dailės galerijoje eksponuojama. Taip, šitoje vietoje labai norėtųsi teisybės.

Nežinau, kaip tai turėtų vykti, bet net neabejoju, kad pasaulyje yra jau išrasti modeliai, kaip sukurti save išlaikantį tokio tipo muziejų. Žiūrint į visus darbus negaliu nieko geresnio palinkėti, kaip surasti nuolatinius namus visiems tiems lobiams, kol bėgantis per sienas vanduo, šaltis ir laikas nenugramzdino į užmarštį tokį stiprų pasitenkinimą keliančius kūrinius.

O kol kas, galima domėtis ir grožėtis tuo, kas eksponuojama ir apie ką pasakoja ponia Kristina. Tai įkvepia ir sužadina pačius kilniausius jausmus.

Geriausi 2010-ųjų metų albumai

Kol neįsivažiavo 2011-ųjų naujienos, reikia suskubti apžvelgti praėjusiuosius metus. Šiek tiek statistinės magijos, subjektyvių perdarymų ir galima skelbti top’ą. Bet prieš tai keli albumai, kurių nenorėjau traukti į sąrašą, bet juos būtina paminėti.

Verti atskiro žodžio:

Washed out „Life of Leisure“ – net neabejoju, kad kai tik išleis pilną albumą, išgirsim žymiai garsiau. Girl Talk – tik šiemet atrastas mash-up genijus. Nors „Feed the Animals“ buvo vienas klausomiausiųjų, šiųmetis „All Day“ yra dar geresnis. Major Lazer ir La Roux „LazerProof“ – puikus mix’as, kai atskiri atlikėjai neįtinka iki galo.

Skaičiuojam žemyn:

11. Arcade Fire „The Suburbs“

10. Charlotte Gainsbourg „IRM“

9. MGMT „Congratulations“

Galėtume pasiginčyt, ar tai labiausiai neįvertintas albumas šiemet.

8. Two Door Cinema Club „Tourist History“

Vyrukai, kurie tuoj tuoj išgarsės. Interviu Guardian čia.

7. Hot Chip „One Life Stand“

Mielas iki negalėjimo.

6. Kanye West „My Beautiful Dark Twisted Fantasy“

Nesikartosiu. Genialus.

5. Beach House „Teen Dream“

Labai labai stiprus albumas. Koncertą vis dar puikiai prisimenu su virpuliukais.

4. Robyn „Body Talk“

Neatsibostantis.

3. Daug atlikėjų „Modular Leave Them All Behind III“

Nežinau, kas gali dar geriau apibendrinti 2009-uosius (pop) indie muzikoje.

2. The Drums „Summertime“

Šiemet išleidę ir albumą, The Drums taip ir nepakilo aukščiau šio šešių dainų EP. „Let’s Go Surfing“ apskritai yra geriausia šių metų daina. Ir ne vien tik dėl visų tų prisiminimų, kuriuos sukelia išgirdus tą velnišką švilpavimą. Apie juos jau rašiau 2009-ųjų muzikos apžvalgoje.

1. Vampire Weekend „Vampire Weekend“ ir „Contra“

Žinau žinau, „Vampire Weekend“  čia neturėtų būti dėl išleidimo datos, tačiau pačius vampyrus atradau tik 2010-ais ir jie smogė man taip stipriai, kad jau beveik metams praėjus vis dar taip skauda širdį prisiminus, kaip slankiojau aplink įėjimą į jų koncertą. Prieš Kalėdas išleistas kocertinis „iTunes Session“ puikiai perteikia jų magiją, nors dar geriau – šis gyvas pasirodymas Paryžiuje (link’o nebeliko).

Kas tavo numeris vienas?